Olimpietė stojo į trenerės vėžes

Nors ignalinietė Diana Rasimovičiūtė apie sportininkės karjeros pabaigą paskelbė tik šiais metais, ji jau nuo praėjusių metų rugsėjo pradėjo dirbti Vilniaus rajono sporto mokykloje biatlono trenere. 
 

Treniruoja mažiausiųjų grupę - dešimtmečius. Kol kas darbuojasi puse etato, bet į darbą kibo ypač noriai ir jau gali pasidžiaugti pirmaisiais vaisiais: jos auklėtinė Milena Bernatovič šiemet tapo Lietuvos vaikų čempione. „Tai tik pati pradžia, bandau įsivažiuoti. Dar „žaidžiam“, tie mano vaikučiai dar nėra stabilūs: šiandien jie treniruojasi, o rytoj gali ir neateiti. Ta grupelė jau buvo suburta, treniravosi antrus metus, man vaikučių nereikėjo ieškoti po rajono mokyklas. Jie daugiausia gyvena pačioje Nemenčinėje arba netoli jos, tačiau visi mokosi Nemenčinėje“, - paaiškina Diana. 
 

Penkerių olimpinių žaidynių dalyvė dar negali pasakyti, ar jai patinka darbas su pačiais mažiausiais biatlonininkais. Pasak jos, tai ne tas biatlonas, kurį ji žino ir gerai pažįsta. „Vaikų biatlonas – truputį kitoks. Tačiau viliuosi, kad jaunieji mano auklėtiniai pas mane paaugs, niekur nedings ir galėsiu rimčiau su jais dirbti“, - tiki 35 metų D.Rasimovičiūtė.  

Diana – ignalinietė, dar lankydama tuometę Česlovo Kudabos pagrindinės mokyklos dvyliktą klasę ji buvo išlydėta į savo pirmąsias olimpines žiemos žaidynes Solt Leik Sityje. Ignalina džiaugėsi savo olimpiete, kuri slidėmis pradėjo šliuožti dar lankydama darželį. Jos tėvas Edvardas Rasimovičius – buvęs ilgametis biatlono treneris. „Aš irgi norėjau dirbti Ignalinoje, tęsti savo tėčio pradėtą darbą, tačiau taip susiklostė, kad mano gimtinėje neatsirado vietos. Kažkiek gal ir skaudu, tačiau apie tai stengiuosi negalvoti“, - teigia trenere tapusi sportininkė
 

Ji pripažįsta, kad dar yra pavargusi nuo didžiojo sporto, nuolatinių kelionių ir kol kas nenorėtų savo gyvenimo susieti su darbu, kuris vėl reikalautų nuolat keliauti. 

„Apie tai net ir nemąsčiau. Artimiausiu metu negalvoju ir apie tai, ar toliau tęsiu  savo sportinę karjerą – esu pavargusi nuo profesionalios sportininkės rutinos.  Manau, kad mano sportinė karjera jau baigta, turiu užtektinai visko, ką pasiekiau per 20 aktyvaus  sportavimo metų. Jau norisi ramybės“, - priduria D.Rasimovičiūtė.
 

Biatlonininkė dabar gyvena su draugu Švenčionėliuose ir keturias dienas per savaitę važinėja į pratybas Nemenčinėje. Į ten ir atgal – po 50 km. 
 

„Trenerės darbas, man – malonumas, tai veikla, kurią mėgstu ir suprantu. Vaikus galiu pamokyti ir jiems patarti. Nėra taip, kad viskas iš dangaus nukrito“, - sako ilgametė Lietuvos rinktinės biatlonininkė.  

Diana baigė Lietuvos edukologijos universitetą, tačiau, pasak jos, naudojasi ne universiteto, bet savo pačios sukauptomis didelės patirties žiniomis. 

Jaunieji Nemenčinės biatlonininkai rankose jau laiko tikrąjį šautuvą. „Turime geras sąlygas: puikią šaudyklą, pavasarį laukiame administracinio pastato įkurtuvių. Jauniesiems sportininkams bus visos sąlygos tapti gero lygio biatlonininkais. Kai dar nėra galutinai baigta sporto bazė, kurios visi nekantriai laukiame, sportininkai persirenginėja ir sportinį inventorių laiko rajono sporto mokyklos direktoriaus Marijano Kačianovskio namuose“, - sako trenerės darbe debiutuojanti Diana.

Olimpietė džiaugiasi, kad jai nereikia spręsti slidžių, kito sportinio inventoriaus problemų – viskuo pasirūpina M.Kačianovskis.

„Matysim, kaip rutuliosis mano tolesnė gyvenamoji vieta. Nemenčinė – labai graži, bet Švenčionėliai – ne ką prastesni“, - sako Diana.