Lietuvos smiginio federacijos viceprezidentas Arūnas Čiplys – tituluočiausias Lietuvos smiginio žaidėjas. 44 metų „Mažeikių Darts“ klubo atstovas jau daugiau nei septynerius metus neužleidžia pirmosios šalies reitingo pozicijos.
Pernai laimėjęs atviruosius Estijos, Kauno, Baltijos ir Lietuvos čempionatus A. Čiplys tapo pirmuoju lietuviu, pakilusiu į rekordinę, dešimtąją pasaulio smiginio federacijos (WDF) reitingo poziciją. Tai aukščiausias pasiekimas ne tik Lietuvos, bet ir Baltijos šalių smiginio istorijoje.
Metų gale praleidęs keletą varžybų lietuvis nukrito į 19-ą vietą, tačiau išliko aukščiausią WDF reitingą turinčiu lietuviu.
Prieš susidomėdamas smiginiu A. Čiplys buvo profesionalus tenisininkas ir treneris. „Tenisas įskiepijo norą kovoti ir laimėti. Yra žmonių, kurie bare ar namie pamėto strėlytes, bet bijo išeiti pažaisti, nesiryžta. Aš norėjau varžytis,“ – sako daugkartinis Lietuvos ir Baltijos smiginio čempionas.
Dvi visiškai skirtingos sporto šakos: viena reikalauja išskirtinio tikslumo ir susikaupimo, kita - greičio ir ištvermės. A. Čiplys turi daugiau argumentų, paaiškinančių jo pasirinkimą: „Teniso varžybos trunka tris-keturias dienas, o pakankamai didelis smiginio turnyras gali vykti tik dieną. Smagu, kad viskas vyksta pakankamai greitai.“
Papasakokite kaip teniso treneris tapo smiginio žaidėju?Pradžia buvo 1999-aisiais. Tiesiog įsigijau lentą ir pradėjau mėtyti. Tada netyčia su teniso kolega išsiaiškinome, kad jis taip pat tuo užsiima. Susitikome, pamėtėme, pasivaržėme ir aš laimėjau. Jis pirmas iš mūsų išvažiavo į oficialias varžybas ir iš 27 dalyvių buvo 22-as. Pagalvojau, kad jei jau jį nugalėjau, tai ir varžybose galiu būti aukščiau, kad ir 21-as.
2001 metais Lietuvos čempionate užėmiau dešimtą vietą. Tada įsitikinau, kad po trejų metų galiu tapti prizininku, nes mačiau, kad tas lygis įdėjus darbo pakankamai lengvai pasiekiamas. Po dvejų metų tapau čempionu.
Teniso varžybų patirtis padėjo įveikti jaudulį ir susikaupti. Tai psichologinis žaidimas, viską lemia milimetrai. Džiugino, kad nereikia daug investicijų, pakanka namie pasikabinti lentą ir galima treniruotis kada nori. Žaidžiant tenisą tekdavo derinti laiką, aikštelę, partnerius.
Kaip reaguojate į stereotipą, kad smiginis tinkamas žaisti tik aludėse?Jis ir kilo iš aludžių, nes Anglijoje beveik kiekviename bare yra taikiniai. Iš pat pradžių sporto nebuvo, buvo tik pamėtymas prie alaus bokalo. Kai šis žaidimas išsivystė į sportą, viskas pasikeitė. Dabar žaidžiama salėse, didelėse kavinėse, ant scenos, tai visai kitoks reginys, todėl ir vadinamas smiginio sportu.
Aplenkęs daugiau nei tūkstantį kitų žaidėjų 2010-uosius baigėte būdamas 19-oje WDF reitingo pozicijoje. Kaip pavyko pasiekti tokią aukštą vietą?Žvaigždės į Baltijos šalių pasaulio reitingo turnyrus atvažiuoja retai, todėl čia mums proga užsidirbti taškų. Metai buvo geri, laimėjau keturis pasaulio reitingo turnyrus, viename buvau trečias. Tie sukaupti taškai leido pakilti net į dešimtą vietą.
Tas kilimas į viršų buvo labai smagus: pirmiau šimtukas, tada penkiasdešimtukas, dvidešimtukas - atrodė kaip stebuklas, o dešimta vieta – aukščiau visko.
Esate gavęs vardinį kvietimą į pasaulio čempionato atrankos varžybas, tačiau nevažiavote. Kodėl?Kvietimą į atrankines varžybas gauna kiekvienas laimėjęs pasaulio reitingo etapą. Į patį pasaulio čempionatą patenka tik 32 stipriausi: žvaigždės ir tie, kas įveikia atrankos etapus. Norint pasiekti tokį lygį, reikia daug žaisti tarptautinėse aukščiausio meistriškumo varžybose. Mes ne tiek ir daug pasaulinio lygio varžybose dalyvaujame. Į Baltijos šalių turnyrus atvažiuoja geri žaidėjai, bet ne tos „viršūnėlės“, ne žvaigždės, nes mūsų per maži priziniai fondai.
Žinoma, norėtųsi išbandyti savo jėgas atrankoje į pasaulio čempionatą, bet manau kad dar nesu stabilus žaidėjas. Reikia daugiau varžytis Europoje, kad ten nuvykčiau pasiruošęs. Lietuviai dar negali žaisti taip, kaip rodo per televiziją. Galime sužaisti dešimt tokių mačų, bet ten nuvykus taip žaisti reikia visada, o mums trūksta stabilumo. Aišku ir jaudulys daro savo, ten žaidžia žmonės, kurie iš to gyvena, o mums dar toli iki to.
Ar tikite, kad lietuviai kada nors galės pragyventi žaisdami smiginį?Vilčių visada yra, aš to tikiuosi taip pat kaip tikiuosi, kad smiginis taps olimpine sporto šaka. Bet artimiausius penkerius metus to nebus, gal truputį vėliau.
Ar matote Lietuvoje ryškių žaidėjų, galinčių pakartoti ar net pagerinti jūsų pasiekimus?Kažkokių kylančių žvaigždžių nematau, bet į varžybas nuvažiavęs negaliu būti tikras, kad pateksiu tarp keturių geriausiųjų. Lietuvoje yra kokie aštuoni žaidėjai, galintys laimėti, todėl akivaizdaus meistriškumo skirtumo nėra. Gal kažkuriuo metu aš išlošiau daugiau varžybų ir truputį mano lygis aukštesnis, bet čia sportas, todėl ir už manęs pasaulio reitinge esantys lietuviai gali sužibėti, tik tiek, kad mums trūksta stabilumo.
Ko reikia smiginiui, kad pritrauktų didesnį žmonių susidomėjimą?Gal reklamos. Reikia, kad žmonės matytų. Klubų nariai turėtų žaistų atvirose erdvėse, kur yra daugiau pašalinių žmonių. Štai Šiaulių klubas įsikūrė priekybos centre vietoj vienos parduotuvės, tai davė postūmį ateiti naujiems žmonėms. Viešumo mums dar trūksta.