Mantas Strolia: apie karjeros kryžkelę, pasitraukimą iš LNSA komiteto, olimpinius planus, jėgų atsargas, mamos patarimus, pratybas su broliu.
Vankuverio ir Pjongčango olimpinių žiemos žaidynių dalyvis, daugkartinis Lietuvos slidinėjimo čempionas 32 metų Mantas Strolia šiuo metu gyvena Vilniuje, o dirba Ignalinos kultūros ir sporto centre, kur yra atsakingas už sporto renginių organizavimą.
Jis treniruojasi savarankiškai, tačiau, jeigu yra galimybė, pasitaria su savo mama Kazimiera Stroliene, buvusia ilgamete Lietuvos slidinėjimo rinktinės vyriausiaja trenere.
„Mama ypač daug padeda slidžių parengimo ir jų tepimo klausimais, šioje srityje ji turi sukaupusi daug patirties, yra tikra profesionalė. Pats viską galiu padaryti vidutiniškai, o mama pasistengia, jog viskas būtų labai gerai. Ji man visada padeda per varžybas, už tai mamai esu labai dėkingas. Kad ir kiek besitreniruotum, viską išmanytum, bet kažkas turi tepti slides. Mama visada pasitikiu, ji slides tepa ir jas parengia tikrai gerai“, - džiaugiasi M. Strolia.
Olimpietis itin sėkmingai pradėjo šį sezoną: per Lietuvos taurės varžybas Maduonoje (Latvija) laimėjo 1,5 km sprinto lenktynes, o per ten pat vykusį atvirą Lietuvos čempionatą pelnė auksą sprinto distancijoje ir bronzą 10 km nuotolyje klasikiniu stiliumi.
Kalbos, jog ketini baigti savo sportinę karjerą nepasitvirtino?
Slidinėjimo nemečiau, sportuoju savo malonumui. Treniruojuosi kiekvieną dieną ne po penkias, bet po vieną-pusantros valandos, to man pakanka palaikyti profesionalumo lygį. Norint pasiekti aukščiausią rezultatą, reikėtų treniruotis tris-keturis kartus daugiau ir slidinėjimui skirti daugiau dėmesio.
Dažniausiai atlieku greičio treniruotes. Iš ankstesnių metų turiu sukaupęs bazinio pasirengimo pamatus, tai man dabar kažkiek padeda, organizmas yra stipresnis.
Tačiau, jeigu taip tęsis toliau, jėgos, manau, išseks. Tad, jei manyje nepasikeis tikslai ir motyvacija, turbūt, baigsiu savo sportinę karjerą. Nebent atsirastų naujų vilčių rengtis kitoms olimpinėms žiemos žaidynėms, tačiau dabar apie tai sunku ką nors pasakyti.
2010-aisiais irgi sakiau, jog nesirengsiu olimpinėms žaidynėms, o 2018-aisiais dalyvavau dar ir Pjongčango olimpiadoje.
Kartais gyvenime tie gilūs įsitikinimai pasikeičia. Tačiau dabar patinka tai, ką darau savo malonumui. O tai, jog dar laimiu Lietuvos čempionatus, yra be galo malonu.
Viliuosi, jog jaunesni slidininkai, kurie treniruojasi ir dar neturi patirties, vieną dieną mane pradės lenkti, demonstruos didesnį meistriškumą.
Kaip dabar treniruojiesi ir su kuo?
Įvairiai: ir vienas ir, jeigu atsiranda galimybė, su broliu Tautvydu, kuris praėjusių metų pavasarį baigė mokyklą ir dabar yra profesionalus sportininkas.
Man labiau reikalingos greičio treniruotės, įveikiu trumpesnes atkarpas, o Tautvydas yra stipresnis ilgesniuose nuotoliuose.
Kiek tik galiu, jam padedu, kai kuriais klausimais jis pasitaria su manimi, tačiau Tautvydas jau yra brandus sportininkus ir sprendimus priima savarankiškai.
Treniruojuosi ir Vilniuje, ir Ignalinoje. Vilniuje patogu, kadangi esu namie, bet Ignalinoje yra parengtos trasos, jos prižiūrėtos, ilgesni nuotoliai, didesni pakilimai, todėl ten galima kokybiškiau pasitreniruoti.
Vilniuje treniruojuosi Vingio parke, ir Verkių regioniniame parke, kur vyksta tradiciniai „Snaigės“ žygiai. Vis pagalvoju, jog reikėtų juose irgi išbandyti jėgas, bet žygiai vyksta sekmadieniais, o mano visi savaitgaliai būna jau suplanuoti.

Dalyvavai Vankuverio ir Pjongčango olimpinėse žaidynėse, o ar galvoji apie savo trečiąją olimpiadą?
Dabar tokių ambicijų neturiu ir apie tai negalvoju, bet, kaip bus iš tikrųjų, negaliu pasakyti. Jei tas dalyvavimas susiklostys su kitais gyvenimo planais, tarkime, su slidinėjimo plėtojimu Lietuvoje, tai gal ir norėčiau nuvažiuoti.
Kokius tikslus keli šį sezoną?
Šį sezoną mano planuose – atstovauti Lietuvai pasaulio čempionate Austrijoje, o sezono pabaigoje turiu kvietimą vykti į Pekiną kartu su kitais sportininkais išbandyti olimpines trasas.
Jeigu pateksi į olimpines žaidynes, ar įmanoma pakartoti per Vankuverio olimpines žiemos žaidynes su Modestu Vaičiuliu užimtą 18-ą vietą komandų sprinte?
Manau, įmanoma, tačiau viskas priklausys nuo to, kaip treniruosimės, ar bus tos motyvacijos.
Mano ir Modesto siekis būtų jau ne 18-a vieta, ten mes jau buvome – norėtųsi aukštesnės, patekti į dešimtuką.
Kiekvienas sportininkas savo karjeroje stengiasi pagerinti rezultatą. Tačiau reikėtų atsižvelgti į tai, kad tų šalių slidininkai, kurie 2010-aisiais buvo vidutiniai ar nestiprūs, dabar pakėlė savo lygį ,ir gerokai padaugėjo kovojančiųjų dėl antrojo dešimtuko.
Lietuvos nacionalinės slidinėjimo asociacijos komitete buvai išrinktas Lygumų slidinėjimo vystymo komiteto pirmininku, tačiau tų pareigų atsisakei, kodėl?
Atėjau, norėdamas padėti, prisidėti prie lygumų slidinėjimo plėtojimo, tačiau buvo pakankamai didelis atotrūkis tarp bendruomenės ir naujai išrinktos slidinėjimo valdžios siekių.
Mano ne visi įsitikinimai su valdžia sutapo, o aš galiu dirbti tada, kai visiškai pritariu savo idėjai.
Jeigu jai nepritariu, bet esu to komiteto pirmininkas, natūraliai kyla vidinis noras daryti savaip, o ne taip, kaip sutarta su vadovybe. Pasitarę nusprendėme, jog mums geriau eiti savais keliais.
Ar prabėgus kažkuriam laikui, nenorėtum vėl sugrįžti?
Ir taip, ir ne. Norėčiau sugrįžti dėl tos pačios paskatos kažką pagerinti. Tačiau tokiu atveju reikėtų iš karto sutarti, kokie mūsų siekiai. Jeigu jie yra skirtingi, tai bendro darbo nebus.
Nemažai laiko praleidai Anglijoje, ar nekyla noras ten toliau dirbti?
Anglijoje praleidau septynerius metus. Su ten gyvenančiais draugais palaikau glaudžius ryšius, jie dažnai kviečia mane į svečius, kartais pas juos nuvažiuoju. Tačiau savo gyvenimo Anglijoje nekuriu ir neplanuoju. Džiaugiuosi tuo, ką turėjau ir ką gero bei naudingo pasisėmiau iš tos šalies kultūros.