Mokslas padeda rasti kelią į pergales

Šiuolaikiniai sportininkai yra stipresni ir greitesni nei bet kada anksčiau. Tuo įsitikinti lengva vien įvertinus jų fizinį pasirengimą, ištvermę ir nuolat įvairiose varžybose bei olimpiadose laužomus rekordus. Naudodamiesi naujausiomis technologijomis, mokslinėmis žiniomis ir asmeniškai pritaikytais metodais profesionalūs sportininkai šiandien pasiekia naujų aukštumų.

 

„Mokslas gali nurodyti kryptis ir atsakyti į asmeniškai sportininkams rūpimus klausimus, siekiant kuo geresnių rezultatų ir tobulumo“, – tikina su profesionaliais sportininkais dirbantis kineziterapeutas Jurijus Vaščenkovas.

Pasak jo, sportininkų ir mokslininkų bendradarbiavimas pirmiausia reikšmingas tuo, kad sportininko kūnas galėtų atsiskleisti ir pademonstruoti visą turimą potencialą.

„Tai abipusis procesas: sportas kelia mokslui klausimus ir problemas, o mokslas duoda atsakymus ir padeda sportininkams bei treneriams rasti sprendimo būdus“, – teigia J.Vaščenkovas.

Dėl to elitiniai sportininkai, esantys šalių rinktinių gretose, ir jų treneriai labai dažnai glaudžiai bendradarbiauja su mokslininkais.

„Sporto mokslas ir moksliniai tyrimai gali atsakyti, kada sportininko kūnas artėja prie išsekimo ir krūvio netoleravimo ribos, kokios apimties krūvius gali ištverti sportininko organizmas, kokio tipo krūvis yra efektyvesnis, kokio tipo skaidulas reikėtų labiau vystyti ir panašiai“, – atskleidžia J.Vaščenkovas. Taip mokslininkai padeda sportininkams tobulėti.

„Pavyzdžiui, pasiekus tam tikrų rezultatų, kai jie nebegerėja, sportininkai ir treneriai gali arba tiesiog didinti krūvį, arba pasitelkti mokslą ir kelti klausimus, kaip pasiekti dar daugiau ir progresuoti, eiti į priekį, – sako žinomas taikomosios kineziologijos specialistas ir papasakoja, kad tokia praktika įgyvendinama ir dabartinėje Lietuvos olimpinėje rinktinėje. – Turime konkrečių pavyzdžių, kai mokslas labai sėkmingai prisidėjo prie gerų rezultatų olimpiadose. Pradėjus reguliarius mokslinius tyrimus, analizuojančius individualias sportininko savybes, buvo sudaryta efektyvi individualių treniruočių programa.“
 

Vis dėlto Lietuvoje realaus sportininkų ir mokslininkų bendradarbiavimo dar yra nedaug. Kineziterapeuto tikinimu, kartais taip įvyksta ir dėl nesusikalbėjimo: dažnai praktikai, susidūrę su problema, arba nekelia klausimų, arba išsikėlę klausimus nekelia tikslo ieškoti atsakymų, o kita pusė nesusikalbėjimo įvyksta tada, kai mokslas pats kelia klausimus, kurie nėra aktualūs sporto praktikos atstovams. 
 

Atsitinka ir taip, kad treneriai nenori išeiti iš komforto zonos ir vadovautis mokslininkų patarimais. Tokiu atveju sporto atstovai ir mokslininkai atsiduria priešingose pusėse.

„Taip nebūtų, jei mokslininkai labiau įsiklausytų į sporto praktikų keliamus klausimus, o mokslininkų atliekami tyrimai nebūtų tik teoriniai ir duotų realios praktinės naudos“, – įsitikinęs kineziterapeutas.

Specialisto nuomone, apskritai šio bendradarbiavimo poreikis turėtų kilti tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. „Treneriai arba sportininkai, susidūrę su problemomis, neaiškumais, neturėdami atsakymų į tam tikrą klausimą, turėtų būti aktyvesni ir kreiptis į mokslininkus, nes tai leidžia tobulėti. Tuo tarpu mokslui tai yra galimybė plėsti žinias“, – sako J.Vaščenkovas.