Giminės medyje – sportiškos šaknys

Patricijos Paukštytės proseneliai iš tėčio pusės paliko ryškių pėdsakų Lietuvos sporto pasaulyje: prosenelis – legendinis Kauno „Žalgirio“ krepšininkų treneris Vytautas Bimba, prosenelė – legendinės Kauno „Žalgirio“ moterų rankinio komandos, du kartus laimėjusios Europos taurę, trenerė Fausta Bimbienė. 

F. Bimbienė ir dabar, perkopusi 90 metų, energija ir gyvybingumu stebina aplinkinius, o prieš daugiau nei dešimtmetį giminių susibūrimuose žaisdavo krepšinį. 
 

„Garsiųjų senelio laikų „Žalgirio“ pergalių, kai jis tapo Sovietų Sąjungos trečiosios vietos nugalėtoju, aš nepamenu, tai žinau iš pasakojimų, – pasakoja Patricijos tėtis Skirmantas Paukštys. – Krepšinį žaidė, net Kauno „Žalgiryje“, ir mano tėtis, tačiau, kaip ir daug talentingų sportininkų, anuomet, 1972–1975 m., nematė ateities kaip sportininkas ir pasirinko mokslus.“ 

Patricijos proseneliai iš mamos pusės buvo krepšininkai, senelis, mamos tėtis, – krepšinio treneris Kastytis Kundrotas. Mergaitės mama Neringa Paukštienė žaisti krepšinį gimtuosiuose Kėdainiuose pradėjo nuo pirmos klasės. Tuomet mergaičių krepšinio grupių nebuvo, todėl aktyvi mergaitė kelerius metus sportavo su berniukais. Vėliau, prisijungusi prie suburtos mergaičių grupės, rungtyniaudavo ne vienoje amžiaus grupėje.

„Tačiau mano tėtis, pats buvęs sportininkas, nelabai norėjo, kad aš žengčiau profesionalios krepšininkės keliu ir užgesino norą važiuoti mokytis į Panevėžio sporto mokyklą, – prisimena N. Paukštienė. – Ir dabar nėra taip, kad jis 100 proc. pritartų anūkų pasirinkimui būti sportininkais, jis tai vertina labai atsargiai.“ Pradėjusi studijuoti Kauno technologijų universitete Neringa žaidė universiteto rinktinėje, čia susipažino su Skirmantu, taip pat čia žaidusiu krepšinį. Pažintis krepšinio aikštelėje vėliau išaugo į gražią sportišką šeimą. 

S. Paukštys nuo vaikystės buvo pratęs prie aktyvaus laisvalaikio: jų šeima daug keliavo, vasaromis plaukdavo baidarėmis ir tai suformavo vyro būdą bei pomėgius. Mokydamasis universitete jis prisijungė prie žygeivių klubo, su kuriuo keliaudavo po Lietuvą ir Europą. Daug keliavęs ir sportavęs Patricijos tėtis, baigęs studijas universitete, aštuonerius metus dirbo banke, tačiau savo vietą rado įkūręs šeimos verslą „expedicija.lt“ ir dabar organizuoja nuotykines pramogas. 
 

Veikla prasidėjo nuo žygių baidarėmis, vėliau šeima šalia Kauno įkūrė parką su alpinizmo uola, rengia įvairius žygius ir komandų formavimo projektus, aktyvius renginius įmonėms, stovyklas vaikams, alpinizmo ir kitus ekstremalius žygius. 

Laisvalaikį Paukščiai taip pat leidžia aktyviai – nuo mažų dienų kartu su vaikais leisdavosi į keliones, žygius, kopdavo į kalnus. „Tingaus poilsio penkių žvaigždučių viešbutyje, kur viskas įskaičiuota, niekada neturėjome, nelabai įsivaizduoju mūsų šeimos pasyviai ilsintis, – juokiasi N. Paukštienė. – Šeimos, giminių būryje taip pat nėra taip, kad susitikę sėdėtume prie stalo, visą laiką leidžiame aktyviai.“

 

Nors augo tokioje sportiškoje aplinkoje, kylanti Lietuvos teniso žvaigždė Patricija, pasak jos mamos, į sportą pasuko neplanuotai, kai tėvų paskatinta užsiimti kokia nors aktyvia veikla žengė vyresniosios sesers Martynos pramintu taku į tenisą. 

„Mes visi – Patricijos tėvai, seneliai, proseneliai – esame ar buvome sportininkai, treneriai, o Patricija buvo labai rami, meniška. – prisimena N. Paukštienė. – Tačiau fizinio aktyvumo reikia kiekvienam vaikui, todėl į teniso užsiėmimus Kaune ją pradėjome leisti nuo penkerių. Netrukus atsiskleidė jos fiziniai duomenys ir gebėjimai, o ir pati mergaitė užsikrėtė aistra tenisui.“ 
 

Mama prisimena, kad Patricija netruko pasinerti į šį žaidimą ir namuose be perstojo mušinėjo kamuoliuką į sieną. Pasivijusi pora metų vyresnę seserį, mergaitė pašonėje turėjo konkurentę ir partnerę, padėjusią jai sparčiai ūgtelėti kaip sportininkei. Dabar 16-metė itin aktyvi, ekspresyvi Martyna prieš kelerius metus nusprendė pasirinkti komandinį sportą ir sėkmingai įsiliejo į perspektyvių šalies tinklininkių gretas. Dabar ji jau žaidžia su metais vyresnėmis merginomis ir prisijungė prie Kauno technologijos universiteto komandos. 

Na, o uždaresnio būdo jaunėlė Patricija puikiai jaučiasi siekdama individualių rezultatų ir toliau mojuoja teniso rakete. Greitai, praaugusi savo bendraamžius ir pasiekusi aukštesnį meistriškumo lygį, prieš pat dvyliktąjį gimtadienį ji ryžosi svarbiam posūkiui. „Patricija jau buvo pasiekusi tą amžių ir lygį, kai reikėjo bazės, kurioje būtų ir fizinis, ir techninis rengimas, ir medicininė priežiūra, ir didesnė konkurencija, todėl po svarstymų ir konsultacijų su specialistais priėmėme sprendimą ją išleisti į Vilniaus teniso akademiją, – pasakoja N. Paukštienė. – Iš pradžių ji ten būdavo nuo antradienio popietės iki šeštadienio, mokyklą taip pat dar lankė Kaune, tik mokėsi pusiau savarankiškai. Buvo nelengva, teko ir man pakartoti kai kuriuos kursus.“ Šiais metais Patricija visiškai persikėlė į Vilnių, pradėjo mokytis Ozo gimnazijos sporto klasėje, o namo į Kauną grįžta tik savaitgaliais. Dabar mergaitei lengviau sportuoti ir mokytis, nes pamokų tvarkaraščiai derinami su treniruotėmis ir turnyrais. 

N. Paukštienė atskleidžia, kad išleisti savo mergaitę į kitą miestą jai buvo sunkiau nei dukrai mokytis gyventi savarankiškai. Patricija niekada nesuabejojo tokiu pasirinkimu ir nesakė, kad jai per sunku, kad jaučiasi vieniša ar nori namo. Matydama, kad dukra gerai jaučiasi, sukdamasi tarp mokyklos, treniruočių, turnyrų ir lagaminų, mama taip pat nusiramino. 

Dabar Paukščių namuose Kaune kone dažniausiai aptarinėjamas sportas – futbolas. Jau kelerius metus šiuo sportu gyvena 11-metis Skirmantas. Jis savo amžiaus grupėje yra vienas geriausių Lietuvos žaidėjų. Berniukas seka ir kitų sporto šakų įvykius, tačiau labiausiai serga futbolu. 
 

„Laukėme, kad gal tai atslūgs, net bandėme sudominti krepšiniu, tačiau, panašu, kad užsidegimas nemažėja ir jam puikiai sekasi – ne kartą buvo išrinktas geriausiu tarptautinių turnyrų žaidėju, turi duomenis ir norą, – pastebi N. Paukštienė. – Dėl treniruočių sūnus atsisako visko – gimtadienių, mokyklos ekskursijų. Tačiau, norint tobulėti ir išnaudoti turimus duomenis, neužtenka tik treniruotis 3–4 kartus per savaitę, todėl svarstome, kur jis gali geriausiai atsiskleisti.“ Paukščiai neatmeta, kad jau greitai ir jaunėlis paliks jų namus bei išvyks mokytis ir sportuoti toliau nuo namų – jau dabar yra sulaukęs keleto pasiūlymų. 

„Vaikams patinka sportuoti ir sekasi, todėl mums, nors nelengva, bet tenka susitaikyti su tuo, kad jie labai jauni išvyksta iš namų, – pripažįsta S. Paukštys. – Kaip bus ateityje – niekas nežino, tačiau aš norėčiau, kad jie taptų profesionaliais sportininkais.“

N. Paukštienė atkreipia dėmesį, kad visi trys vaikai išsiskiria kovotojų dvasia ir charakteriu. Nuo mažens įpratę rungtyniauti kaip sportininkai, jie bet kokioje kasdieniškoje situacijoje taip pat rungiasi tarpusavyje ir su aplinkiniais. 

Vaikai konkuruoja ir varžosi visur: pradedant nuo to, kuris pirmas paruoš pamokas, pavalgys ar atsigers, baigiant vaikystės epizodais, kai rungdavosi, kas pirmas nubėgs atrakinti durų. „Jie visur nori būti pirmi. Sportininkų mentalitetas vaikams padeda ir mokytis – jie disciplinuoti, atsakingi, jaučia sportinį azartą, siekdami rezultatų, geresnių pažymių, aukštesnių vidurkių. Mums spausti vaikus, kad jie neapleistų pamokų, netenka. Kaip bepasisuktų vaikų gyvenimas, šios išsiugdytos savybės ateityje jiems labai pagelbės“, – neabejoja N. Paukštienė. 

Sportiškoje Paukščių aplinkoje atsiranda laiko ir kūrybinei veiklai – S. Paukštys kelerius metus leido etnografinį žurnalą „Suvalkija“.

„Tai buvo lyg įsipareigojimas tėčiui, kuris atgaivino, redagavo ir leido šį žurnalą 2008 metais. Po tėčio mirties jį iki 2016 m. gruodžio leidau aš, – prisimena S. Paukštys. – Kultūrinis leidinys buvo skirtas Sūduvos regionui, tačiau turėjome skaitytojų ir autorių visoje Lietuvoje.“