Bręsta vyrų ir moterų klubų jungtuvės

Didžiausias iššūkis iš esmės pasikeitusios šalies moterų krepšinio lygos vadovui Giedriui Gustui – pritraukti žiūrovų.

Lietuvos moterų krepšinyje šį sezoną papūtė gūsingi permainų vėjai – didžiulė klubinio šalies krepšinio pertvarka išjudino 16 metų buvusią tvarką. Nuo šiol moterų komandos varžosi nebe buvusioje Lietuvos moterų krepšinio lygoje (LMKL), bet „MultiGyn“ moterų lygoje.

Naujosios pirmenybės nuo ankstesnių skiriasi ne tik tuo, kad turi dvi pakopas – A ir B, bet ir tuo, kad jose varžosi dvi Latvijos ir viena Estijos komanda. Dėl trijų užsienio komandų skaičiuojama ir atskira turnyro lentelė, o Lietuvos komandos dėl apdovanojimų kovos du kartus.

Be to, kitąmet dvi stipriausios Lietuvos moterų komandos susikaus dėl „Karalienės taurės“. Jau aišku, kad viena iš šio mačo dalyvių bus Vilniaus „Kibirkštis“, šiuo metu Lietuvos čempionate žygiuojanti be pralaimėjimų. Antrąja finalininke taps antrąją vietą po dviejų ratų Lietuvos čempionate užimanti komanda.

Permainos vyko ne tik aikštelėje, bet ir vadovų kabinetuose. Ilgametę LMKL direktorę Audrą Ginelevičienę pakeitė buvęs krepšininkas, Eurolygos ir Europos čempionas Giedrius Gustas.

Įsibėgėjo moterų krepšinio sezonas, kaip vertinate pirmąją jo dalį? – paklausėme G. Gusto.

Viskas kol kas vyksta pagal planą. Pats didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduriu ir aš, ir pati lyga – pritraukti kuo daugiau žiūrovų į sales. Naujojo formato lygai viso labo keli mėnesiai, o stebuklų per vieną naktį neįvyksta. Turime tikslus, strategiją ir bandome pagal ją dirbti.

Kokia ta strategija, jei kalbame apie žiūrovų pritraukimą?

Mūsų pirma užduotis – pakviesti į rungtynes jaunų krepšininkių, kurios lanko sporto mokyklas, jų tėvus ir mamas. Tai jau būtų neblogai. Taip pat turime užmegzti ryšį tarp žaidėjų ir žiūrovų. Bet reikia turėti omenyje, kad greitai tai nevyksta.

Šiemet lygoje yra trys komandos iš Latvijos ir Estijos. Ar sunku buvo susitarti su tų šalių federacijomis dėl bendro čempionato?

Tai buvo vienas iš didesnių iššūkių ir mums, ir komandoms. Kol kas tvarkomės puikiai, visos rungtynės vyko be jokių nesklandumų. Mūsų pagrindinis tikslas – kad Lietuvos komandos įgytų tarptautinių rungtynių patirties, žaisdamos su Latvijos ir Estijos klubais. Labai svarbu, kad pavyko į čempionatą pakviesti Talino ekipą „Ülikool“, kurioje žaidžia net septynios Estijos rinktinės narės. Ir, žinoma, šis čempionatas yra puiki proga pasitikrinti, kurioje vietoje yra Lietuvos moterų klubinis krepšinis.

Dėl kelionių į užsienį komandoms reikėjo surinkti didesnius biudžetus. Ar nesipriešino mūsų šalies komandos bendram Baltijos čempionatui?

Žinoma, išlaidos išaugo. Bet mūsų klubai supranta, kad penkių komandų A divizione yra per mažai. Žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, žaidimas su Latvijos ir Estijos komandomis atneš daugiau naudos, nei dabar yra patiriama išlaidų.

Moterų lygoje atsirado ir B pakopa. Kodėl jos reikia lygai ir klubams?

B divizione šiemet varžosi pernai „Akvilės“ lygoje dalyvavusios komandos. Dabar yra viena lyga su labai aiškia struktūra. B diviziono komandos mato A diviziono dalyves, jų pajėgumą ir turi motyvacijos varžytis dėl pergalių, nes B diviziono nugalėtojos žais pereinamąsias rungtynes su A diviziono paskutine ekipa. Mes matome, kad pirmos trys ar keturios B diviziono komandos yra labai gero meistriškumo lygio ir tikrai gali pretenduoti į A divizioną.

Net devynios komandos B divizione yra iš Vilniaus ir Kauno, kitos trys – iš Marijampolės, Alytaus ir Panevėžio. Kaip sprendžiate problemą, kad regionai neturi moterų komandų?

Visų pirma dirbame, kad sudomintume mergaites krepšiniu kaip sporto šaka apskritai. Mažesni miestai tiesiog neturi iš ko suburti komandų. Tai rodo, kad anksčiau iš viso nebuvo su tais miestais dirbama ir nauja krepšininkių karta juose neužaugo. Dabar pradedami nauji projektai. Vienas tokių – „Vikruolių taurė“, kuriame varžosi dešimtmečių mergaičių komandos. Taip pat mergaitės kviečiamos sportuoti kartu su berniukais bendrose komandose. Greitų pokyčių tikrai nebus – tai ilgas ir sunkus darbas.

Buvo kalbama apie vyrų ir moterų krepšinio klubų sujungimą. Ar vis dar plėtojama ši idėja?

Taip, galiu pasakyti, kad greitai pamatysime, kaip miestai tai daro.

Vadinasi, su kai kuriais klubais jau pasiekti susitarimai?

Taip, tačiau kol kas neatskleisiu. Kai bus įgyvendintas visas projektas nuo pradžios iki pabaigos, tada galėsime apie tai pasikalbėti daugiau.

Šiemet iš krepšinio žemėlapio išnyko dvi bene stipriausios šalies komandos – Marijampolės „Sūduva“ ir Kauno r. „Hoptrans-Sirenos“. Kaip sieksite išvengti tokių įvykių ateityje?

Reikėtų paklausti tų klubų vadovų, kodėl taip įvyko. Aš manau, kad šie klubai neturėjo jokios ateities strategijos. Aišku, labai gaila, kad komandų nebėra, nes tai buvo stiprūs klubai. Rėmėjai investuoja savo laiką ir pinigus, jiems reikia pateikti aiškų planą. Jei jo nėra – turime, ką turime. Mūsų strategija paremta tuo, kad komandų nereikėtų įkalbinėti žaisti lygoje, o jos pačios to norėtų.

Kalbant apie jus patį, kaip atsidūrėte moterų krepšinyje?

Visas mano gyvenimas susijęs su krepšiniu, be to, baigiau magistro studijas Vytauto Didžiojo universitete, susijusias su rinkodara ir pardavimais. Manau, kad tas krepšinio ir mokslų mišinys šioje vietoje labai dera. Manimi pasitikėjo ir Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) Vykdomojo komiteto nariai, patvirtino mano kandidatūrą tapti moterų lygos vadovu.

Bet, baigęs krepšininko karjerą, vieną sezoną buvote Alytaus „Dzūkijos“ treneriu-skautu. Nesuviliojo trenerio profesija?

Baigiantis karjerai, daugiau mąsčiau būtent apie administracinį darbą, bet buvau matęs daug skirtingų komandų, trenerių, sistemų, norėjosi save išbandyti ir kaip trenerį. Vis dėlto situacija susiklostė taip, kad greitai tapau Alytaus komandos vadovu. Dėl to nė kiek nesigailiu.

Ar vis dar išbėgate į aikštelę bent mėgėjiškai parungtyniauti?

Pastaruoju metu ir laiko daug nėra, ir noras žaisti baigus karjerą nėra toks stiprus. Bet ateityje tikrai neatmetu galimybės parungtyniauti.