709 – ir automobilio, ir telefono numeryje

1978-ųjų rugpjūtį Vilhelmina Bardauskienė dukart gerino pasaulio šuolių į tolį rekordus: 18 d. Kišiniove nuskriejo 7 m 7 cm, o 29 d. Prahoje per Europos čempionatą – 7 m 9 cm. Garsioji lengvaatletė, kuriai birželio 15 d. sukako 65-eri, tuos rekordinius šuolius puikiai mena iki šių dienų, nors pabrėžia, kad jai labiau rūpi dabartis.
 

„TSRS lengvosios atletikos rinktinės psichoterapeutai ir fizikai išyrė, kad mano biolaukas rugpjūčio mėnesį būna labai aktyvus. Tą mėnesį visada jausdavau didžiulį pakilimą, jėgų antplūdį. Pirmą sykį 7 m ribą įveikiau per TSRS rinktinės treniruočių stovyklą Kišiniove, kur buvo surengtos kalendorinės Šuolininkų dienos varžybos.
 

Mano šuoliai buvo ne chrestomatiniai, t. y. netechniški. Šokau kaip balerina (pėdos būdavo ištiestos), o ne užlenktos, kaip šuolininkių į tolį. Kišiniove pasitaikė puiki diena, šilta, pasižiūrėti varžybų susirinko labai daug žiūrovų. Kai nušokau 7 m 7 cm, prisimenu, buvo net tokių žiūrovų, kurie, nelaukdami varžybų pabaigos, puolė į sektorių sveikinti manęs. 

Į sektorių įsiveržė ir žurnalistai. TSRS šuolių į tolį rinktinės treneris Igoris Ter-Ovanesianas man yra pasakęs, kad, jeigu aš manau, jog tai yra mano galimybių riba, tai esu neteisi. Atseit – padirbėk dar daugiau ir šoksi dar toliau, save realizuosi. 

Tačiau tų savo galimybių neišnaudojau. Manau, kad tikrai galėjau nušokti 7 m 30 cm. 

O tie 7 m 9 cm mane dabar lydi visur – mano automobilio numeris – 709, mobiliojo telefono numeryje taip pat yra skaičiai 709. Tai – labai gražūs skaičiai“, – pasakoja 65-erių V. Bardauskienė.

Rekordą pagerinau per kvalifikacines varžybas 9 val. ryto (7 m 9 cm). Tam šuoliui nereikėjo ypač daug pastangų, kažkaip viskas išėjo lengvai. Kad vėl nušokau už 7 m ribos, daug kam buvo netikėta. Tuoj po varžybų mane pakvietė į dopingo kontrolę, stadione negalėjau matyti to didelio sujudimo, šurmulio.
 

Be galo sunku buvo šokinėti vakare finalinėse varžybose. Oras atvėso iki 11 laipsnių. Merkė lietus, oras vis prastėjo. Rungtyniauti buvo sudėtinga. TSRS rinktinės treniruočių kostiumai buvo vilnoniai, jie sušlapo, tapo sunkūs. Atrodėme lyg BAM’o statytojos. Vokiečių, anglų šuolininkės gaubėsi akumuliatorinėmis baterijomis šildomais apklotais, kurie jas puikiai saugojo nuo lietaus. 
 

Trys pirmieji mano bandymai buvo ne itin sėkmingi, tačiau pavyko patekti į lemiamą etapą. Išgyvenau vidinę dramą. Mačiau, kaip psichologiškai lūžta čempionatą stebėjęs mano treneris Janas Gadovičius. Tvirčiau atrodė TSRS rinktinės treneris I. Ter-Ovanesianas. Jis mane ragino tvardytis, susikaupti, nekreipti dėmesio į orą, o visą save sukoncentruoti į bandymus. 

Jaučiau, kad esu stipresnė už varžoves ir tai pagaliau įrodžiau savo ketvirtuoju bandymu – nušokau 6 m 88 cm ir tapau Europos čempione.

Už pasaulio rekordus ir čempionės titulą man sumokėjo po 1,5 tūkst. rublių. Tai buvo dideli pinigai.
 

Per daug neišgyvenau. Tokia, matyt, buvo mano dalia. Po pasiektų pasaulio rekordų TSRS lengvosios atletikos rinktinės treneriai man sakė, kad esu užsitikrinusi teisę dalyvauti Maskvos olimpinėse žaidynėse. Tuo metu buvo nerašytas įstatymas: jeigu esi patikimas ir pasiekęs ypač gerų rezultatų, nebūtina dalyvauti specialiose TSRS rinktinės treniruočių stovyklose, galėdavome rinktis tas, kurios mums patinka.
 

Tai buvo tam tikra nuolaida atsakingai rengtis olimpinėms žaidynėms. Ir staiga gegužės mėnesį buvo sugalvotos neplanuotos atrankinės varžybos, kurioms visiškai nebuvau pasirengusi. Jaučiausi apgauta. Kiek vėliau išgirdau, kad į Maskvos olimpines žaidynes buvo stumiama 36-erių Lidija Alfejeva, kuri specialiai rengėsi būtent toms atrankos varžyboms. Olimpiadoje ji šokinėjo vietoje manęs, bet buvo toli nuo prizininkių trejeto.

Už tai, kad rinktinės treneriai neištesėjo pažado ir buvau apgauta, man buvo skirta kompensacija: nuo 1980 m. visą olimpinį ciklą iki 1984 m. man buvo mokamas atlyginimas. Jį gaudavau ir tada, kai laukiausi antrojo sūnaus Manto, nors TSRS lengvosios atletikos vadovai žinojo, kad į šuolių sektorių jau negrįšiu.

Tas dešimtmetis, praleistas didžiajame sporte, buvo pats gražiausias mano gyvenimo etapas (sportuoti pradėjau būdama 13-os, o baigiau 28-erių). Per tuos metus jaučiausi labai stipri, atrodė, kad man nėra nepasiekiamų dalykų. Tačiau vis dėlto šiandien turiu konstatuoti, kad man nepavyko savęs realizuoti, galėjau šokti toliau. 

Mano atsisveikinimo su didžiuoju sportu ypač laukė artimos draugės. Jos nuolat klausinėjo, kada gi aš baigsiu šokinėti. Vyras Antanas taip pat nenorėjo, kad sportuočiau. Man šeima visą laiką buvo didelis prioritetas. Po Maskvos olimpiados itin sunkiai atsigavau psichologiškai ir pavasarį baigiau aktyviai sportuoti.

Nepaprastai. Dabar, kai apmąstau savo sportinį kelią, įsitikinu, kad TSRS rinktinėje buvo daug neteisybės, nenormalių, neadekvačių dalykų. Jaunystėje į tai nereagavau, tačiau rinktinėje buvau savotiškas ledlaužis, neturėjau artimos aplinkos palaikymo. 
 

Sportuodama pamačiau daug pasaulio, domėjausi tų šalių gyvenimu, kultūra. Triskart buvau Japonijoje, kur dalyvavau varžybose ir trijų savaičių trukmės treniruočių stovykloje, dukart Amerikoje, po kartą – Australijoje ir Kanadoje. 

Dabar labai noriu aplankyti Lotynų Ameriką, kurios nepažįstu, Jungtinius Arabų Emyratus, dar kartą norisi aplankyti Izraelį, kuriame buvau dukart.

Treneris iš didelės nuostabos išplėtė akis ir paklausė, kas gi man atsitiko. Su lengvąja atletika ryšių nebuvau nutraukusi. Po olimpiados nuolat važinėdavau į Valakampius ir savarankiškai sportuodavau smėlyje – bėgiodavau, šokinėdavau. Palaikiau fizinę būklę. Nusipirkau treniruoklių, namie mankštinausi. 
 

Atėjus pavasariui, dar nuėjau į stadioną. Susėdome su treneriu, pasikalbėjome ir nutarėme, kad vis dėlto reikia viską baigti. Tačiau į galvą šovė mintis, kad gal reikėtų pabandyti kultivuoti kitą sporto šaką, nes jaučiau turinti dar daug jėgų. 
 

Būdama 30-ies, nutariau žaisti tenisą. Bet treniruodamasi pajutau, kad negaliu išduoti savo trenerio J. Gadovičiaus, kuris man buvo didelis autoritetas. Be to, žaisdama tenisą pasijutau nėščia, 1982 m. gimė Mantas. 

Pusantrų metų dirbau mokykloje geografijos mokytoja. Geografija man labai patiko, bet pati mokykla nežavėjo. Viliojo didesnė erdvė. Vėliau, Stasiui Šaparniui pasiūlius, dirbau „Dinamo“ draugijos olimpinio rezervo sporto mokyklos mokymo dalies vedėja. Dirbau iki pat pabaigos, kol buvo panaikinta ši draugija.

Dabartinės Lietuvos lengvosios atletikos federacijos viceprezidentės Nijolės Medvedevos, kuri taip pat nušokdavo už 7 metrų (7 m 1 cm) ribos, klausiau, kodėl ji nekovoja už savo rungtį. Sakiau, kad reikia kažką daryti. 
 

Viena problemų – trūksta trenerių. Tačiau būtina ieškoti pinigų jų kvalifikacijai kelti. O gal mūsų treneriai neatranda tos talentingos šuolininkės. Tarkime, aš turėjau nuostabius, krištolinio skaidrumo ir sąžiningumo lengvajai atletikai atsidavusius trenerius panevėžietį Algimantą Kukštą, kuris man buvo kaip tėvas, ir vilnietį J. Gadovičių. 

Jie tikrai didelės asmenybė, abu daug informacijos apie šuolius į tolį rasdavo įvairiuose pasaulio laikraščiuose ir žurnaluose, o dabar einama lengvesniu keliu. 

Nuo sporto nesu atitrūkus, susitikus su treneriais ar sporto darbuotojais visada padiskutuojame, paanalizuojame įvairius sporto įvykius, problemas. Juk dešimt metų dirbau sportinį darbą. Sidnėjaus ir Atėnų olimpinėms žaidynėms psichologiškai padėjau rengti savo sūnų Tomą, nors jis ir turėjo trenerius. Padėjau ir kaip mama, ir kaip buvusi šuolininkė į tolį, sūnui padėjau ir finansiškai.
 

Kaip ir ankstesniais metais, mano šeima Trakų rajone ant Dvarčių ežero kranto turi kaimo turizmo sodybą. Ji – viena pirmųjų kaimo turizmo sodybų Lietuvoje. Joje aktyviai sukuosi nuo 1998-ųjų. Pirmaisiais metais ten dažniausiai vykdavo įvairios konferencijos, tekdavo padirbėti iš peties – pati net maistą gamindavau, lankytojams sakydavau, kad tai – olimpiečių patiekalai. 
 

Labai mėgstu keliauti, didžiulis mano pomėgis – kalnų slidinėjimas. Kiekvieną sezoną stengiuosi išsprūsti paslidinėti į Austrijos ar Šveicarijos Alpes, kartais ir ne po vieną, o po 2–3 kartus. Kasmet slidinėti vis vykstu į kitą vietą. Man kalnų slidinėjimas – tai kažkas tokio: magija, atgaiva, jėgų atgavimas. Toks jausmas, kad kažkur Alpėse esu gimusi. 

Slidinėju turbūt nuo 1997 m., bet pirmoji pažintis su kalnų slidinėjimu įvyko per TSRS lengvaatlečių stovyklą Armėnijoje. Jau tada jaučiau kalnų šauksmą. Rinktinėje buvo kalnų slidinėjimo entuziastų, todėl pabėgdavome nuo trenerių – ir į kalnelius slidinėti. 

Pasitaikydavo, kad rinktinės šuolininkų treneris I. Ter-Ovanesianas mus nutraukdavo žemyn, kad nepatirtume traumų. Vienas austrų treneris man pasakė, kad, jeigu būčiau gimusi Austrijoje ir lankiusi kalnų slidinėjimo pratybas, būčiau puikiai rungtyniavusi greitojo nusileidimo rungtyje. 

Slidinėja ir abu mano sūnūs: Mantas, dirbantis Šveicarijos įmonėje „CSD Engineers“, bei Tomas, dirbantis Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Turiu vieną anūkę – Miglę, jai netrukus bus treji.