Už sportą svarbiau – tik šeima

Būtų sunku suskaičiuoti visus Sergejaus Maslobojevo apdovanojimus, gautus įvairiausių stilių varžybose. Pats jis sakosi, kad nėra kovojęs nebent ant karatė tatamio. „Sportas mane padarė tuo, kas esu šiandien“, – teigia 31 metų atletas, pinigus sau ir šeimai uždirbantis profesionaliomis kovomis ir trenerio darbu savo vardo sporto klube „Champion’s House“. 

Pastarąjį kartą į profesionalų ringą S. Maslobojevas kopė lapkričio 17 d. Vilniuje, kur arenoje „Siemens“ vykusio turnyro „Hero’s & KOK World Series“ svorio kategorijos iki 93 kg kovoje S. Maslobojevas teisėjų sprendimu nugalėjo brazilą Rafaelį de Souzą Xavierą.

„Čia bet kur išeini – visur būni laisvas, jauti ir matai žmones. Azijoje teko kovoti su ne ką žemesnio, o gal net aukštesnio lygio kovotojais, bet kovoti ten lengviau, o čia aš taip myliu šiuos žmones, – kreipdamasis į arenoje „Siemens“ susirinkusius žiūrovus kalbėjo S. Maslobojevas. – Man čia kovoti yra didelė našta, nes noriu, kad mūsų šalimi didžiuotųsi visas pasaulis. Noriu parodyti, kad esame maža, bet labai stipri šalis.“

Vis dėlto sportas kovotojo gyvenime – ne viskas. Jo vertybių skalėje pirmą vietą užima šeima – žmona ir ketverių metų sūnus. 

Kiekvienai kovai ruošiuosi apie 4–5 savaites. Kai dirbu pagal pasiruošimo planą.
 

Prie stiliaus prisiderini dirbdamas. Daugiausia keturias savaites didiname ištvermę, greitį, sprogstamąją ir fizinę jėgas. 
 

Esu kovojęs visais, kur tik turi būti kontaktas: boksas, kikboksas, MMA. Gal tik karatė nebandžiau. Neparankaus stiliaus nėra. Dabar nedalyvauju MMA kovose, nes jau seniai neužsiimu imtynėmis. O visi kiti stiliai man parankūs. Nes pagrindas yra panaši trajektorija ir rankų darbas. Tai – mano stipriausia vieta. 

Nė karto per savo karjerą nebuvau pats pasirinkęs varžovo. Niekad nebuvo minčių: su šituo aš kovosiu, o su šituo – ne. Atsisakau kovos, tik jei matau, kad nespėju jai pasirengti. Kaip ir sakiau, man pasiruošti kovai reikia 4–5 savaičių, nes kiekvienai kovai ruošiuosi labai atsakingai. Nemanau, kad verta rizikuoti ir eiti į ringą, kai nesi visiškai pasiruošęs. Anksčiau buvo, kad nesusilaikiau ir pasielgiau neatsakingai. Ir padariau didelę klaidą.


 

Taip, gyvenu iš profesionalų kovų ir individualių treniruočių. Taip pat važiuoju į mokyklas, įmones, skaitau paskaitas. Ar už tai gaunu pajamų? Žiūrint, į kokias įstaigas važiuoji. Jei tai yra įmonė, gaunu. Jeigu labdaringa veikla, pavyzdžiui, vykstu į Veliučionių vaikų socializacijos centrą, pataisos namus, tai, aišku, kad jokių pinigų neimu.

Ne, nebūtinai. Dažnai apie tokius dalykus, kuriuos kiekvienas žmogus gali panaudoti savo gyvenime. Pasakoju savo gyvenimo istoriją, apie padarytas klaidas, jų pasekmes ir iššūkius, su kuriais buvau susidūręs. Tiesiog kaip pavyzdį kitiems, rodantį, kad galima pasiekti viską, nors pradžioje buvo padaryta nemažai klaidų, už kurias skaudžiai sumokėta. Ir geriau jų nedaryti. Dėl savo ateities, perspektyvų. Kad žmogus visada turi pasirinkimo galimybę. Visi mes klystame. Aš neturėjau teisingo gyvenimo pavyzdžio, ieškojau jo ne ten, kur nereikėjo, ir buvau jaunystėje tikras neklaužada. 

Žinoma, prisideda. Jame ir vyksta mano individualios treniruotės. Tai mano svajonės išsipildymas. Visada svajojau klubą pavadinti savo vardu. Klubą, kuriame žmonės ne tik sportuotų, bet jaustųsi kaip antruose namuose, kur susikurtų savotiška bendruomenė – žmonės su teisingomis pažiūromis.

Priimame beveik visus. Tik pas mus nėra taip, kaip visur – madingos 30 eurų per mėnesį kainos. Ji didesnė. Nors – nei mažiausia, nei didžiausia. Žmonės atsirenka patys, o mes bandome skiepyti tokias vertybes, kaip bendruomeniškumas, pagarba vienas kitam ne tik salėje, bet ir už jos ribų. Visada ištiesime ranką ir stengsimės žmoguje pažadinti jo vidinį čempioną. Neruošiame elitinių sportininkų, veikiau stengiamės padėti žmonėms atskleisti jų pačių potencialą. Kai žmogus patenka į gerą, šiltą aplinką, jis greitai susipažįsta su visais ir tada tikrai nebūna taip, kad jis neištiestų kitam rankos, nepasisveikintų. Žmonės čia tiesiog priversti būti atviri. Net pats droviausias žmogus čia atsipalaiduoja. Dėl to ir klubo pavadinimas „Champion’s House“, kad jame visi jaučiasi lyg šeimoje.

Negaliu sau leisti būti be kovų. Todėl spalį važiavau į Rygą ir dalyvavau mėgėjų kikbokso pasaulio pirmenybėse, kur iškovojau auksą.
 

Taip, tai tiesa. Sportas tave iškelia. Sportas padarė mane tuo, kas esu šiandien. Bet gyvenu su šeima. Ir kai sporto srityje tau nepasiseka, nes žmonės šiandien ploja tau, o rytoj gali ploti kam nors kitam, šeima su tavimi būna kartu. Nesvarbu – ar laimi, ar pralaimi. Man sportas labai svarbi gyvenimo dalis, kuri suformavo mano asmenybę, kaip vyrą, kaip žmogų, net išvedė iš klystkelių, padarė taip, kad dabar galbūt galiu būti pavyzdys kitiems. Bet dabar, kai esu vyras ir tėvas, sakau – pirmoje vietoje yra šeima.

Sūnus gal dar labai visko nesupranta – jam tik ketveri. O žmonai tikrai tenka daug iškęsti. Ypač pasiruošimo metu, kai būnu labai išsekęs, nervingas, aštriai į viską reaguoju. Todėl ji laukia varžybų, nori, kad jos ateitų kuo greičiau, ir džiaugiasi, kai visa tai baigiasi. Be abejo, kad per pačią dvikovą šeima jaudinasi. Varžybose Vilniuje esu matęs savo antrąją pusę su ašaromis akyse.
 

Gajus stereotipas apie kovos menus, kad tai yra muštynės, pyktis, agresija. Taip, agresijos yra, bet tai sportinė agresija – kaip ir bet kurioje kitoje sporto šakoje. Taip, užsienyje priimtas vadinamasis „thrash-talk“ su grasinimais vienas kitam ir panašiai. Bet visada po kovos priešininkai vienas kitą apkabina, padėkoja. Po kovos viskas baigiasi. Kad nesibaigtų gražiuoju, būna labai retais atvejais. Aš visada stengiuosi priešininkui parodyti pagarbą, nors pabrėžiu, kad esu pasiryžęs laimėti ir rankų nuleisti neketinu. Lįsti į akis, maivytis, keikti varžovą ar jo šeimą, komandą – mano akimis, žema. Nesakau, galbūt galėčiau tai daryti dėl šou, kad kova sulauktų didesnio susidomėjimo, kad apie ją dėl skandalo daugiau rašytų, kalbėtų ir žmonės norėtų ją pamatyti, bet gyvenime mano vertybės kitokios. Jas aš stengiuosi skiepyti ir jaunimui.