Naujų aukštumų siekia už Atlanto

Dvylika valandų per parą juodo darbo aikštėje ir greta jos – pastarosiomis savaitėmis Edgaras Jankauskas galėjo pasijusti taip, lyg vis dar gyventų sekinančių treniruočių lageryje. Vienintelis lietuvis, kėlęs virš galvos UEFA Čempionų lygos nugalėtojų taurę, varo naują gyvenimo vagą. Siekti trenerio karjeros 35-erių buvęs ilgametis Lietuvos rinktinės puolėjas nusprendė JAV, tačiau neatmeta galimybės, kad naujoji veikla vieną dieną gali jį sugrąžinti į Europą.
 

Bostone šaknis įleidęs E. Jankauskas paskutinį kartą tėvynėje lankėsi prieš metus, bet gyvenimas beisbolo, amerikietiškojo futbolo ir krepšinio tvirtovėje neslegia per profesionalo karjerą dešimtyje valstybių rungtyniavusio futbolininko.
 

„Lietuviai per mažai šypsosi – tai labiausiai ir pasijaučia grįžus į gimtinę. Kai parvažiavęs sutinku kaimynus prie durų ir pasisveikinu, jie išsigąsta“, – kvatojosi E. Jankauskas.
 

Karjeros pradžioje „Jankiu“ komandos draugų pakrikštytas žaidėjas į JAV atvyko praėjusiais metais, priviliotas Bostono priemiesčio Foksboro „New England Revolution” komandos kvietimo.

 
Masačusetso valstijos sostinės klubas tapo paskutiniuoju aukštaūgio futbolininko karjeroje – spalį E. Jankauskas dėl visą karjerą jį lydėjusių traumų buvo priverstas ištarti „sudie“ futbolui taip ir nesulaukęs savo paskutiniojo sezono pabaigos.
 

Tačiau penkiskart geriausiu Lietuvos futbolininku išrinktas puolėjas nesirengia mesti mylimo žaidimo ir ketina tapti treneriu.
 

Neseniai E. Jankauskas grįžo namo iš Los Andželo, kur dalyvavo dvi savaites trukusiuose trenerių kursuose.
 

„Darbas buvo labai intensyvus – pradėdavome aštuntą valandą ryto ir darbuodavomės iki aštuonių vakaro“, – pasakojo pradedantis futbolo specialistas.
 

Naujų horizontų E. Jankauskas siekia rimtai, tačiau neskubėdamas. „Judu į priekį. Kuo daugiau giliniesi į šį sportą iš trenerio pozicijos, tuo geriau matai, kur dar reikia tobulėti. Netgi pasakyčiau, kad trenerio darbas – žymiai sudėtingesnis nei žaidėjo. Jeigu ką tik karjerą baigusį futbolininką kas nors įmestų į rūbinę prieš dvidešimt profesionalų, nemanau, kad jis labai tvirtai stovėtų ant kojų“, – šyptelėjo E. Jankauskas.
 

Kaip sekasi apšilti kojas trenerio amplua?

Ne viskas taip greitai. Manau, jog baigus žaisti futbolą reikia dar labai daug mokytis, kad galėtum būti treneriu. Nors futbolas ir yra vienas, būti žaidėju ir treneriu – du skirtingi dalykai. Retai pasitaiko, kad tik ką baigęs karjerą futbolininkas iš karto pradeda vadovauti komandai. Man dar reikia šio to pasimokyti, ir tai – ilgas procesas.

Dalyvaujant kursuose turbūt jau yra tekę vadovauti futbolininkams. Ar trenerio darbas vis dar vilioja?

Net nežinau. Kursų vadovai mums davė tikrai gerą patarimą: išmesti iš galvos viską, ką žinome apie futbolą, ir pradėti nuo nulio. Galbūt šiame pasakyme yra ir dalis humoro, bet į žaidimą reikia žiūrėti iš tiesų visiškai skirtingai. Pats aikštėje nieko nebegali pakeisti, žaidėjus reikia paruošti psichologiškai, vadovauti.
 

Kai turi grupę iš dvidešimties visiškai skirtingų asmenybių ir privalai juos sulydyti į vieningą kolektyvą, nebūna lengva. Kaip ir sakiau, procesas ilgas.

Galbūt reikėtų pradėti dirbti su jaunesniais žaidėjais, surasti atspirties tašką ir pradėti lipti į viršų.
 

Sunkiausia turėtų būti pati pradžia?

Kai esi žaidėjas, juo labiau geras, komandos pačios tavęs ieško. O kai tampi treneriu, viskas būna atvirkščiai. Niekas iš paskos nebėgios ir nesiūlys kontrakto, nekvies treniruoti profesionalios komandos. Reikia užsirekomenduoti, turėti patirtį, rezultatų. Todėl noriu žingsnis po žingsnio kurti savo statusą. Nesakau, kad pradėsiu treniruoti šešiamečius vaikus, bet niekad nežinai, kas laukia ateityje.
 

Per karjerą dirbote su ne vienu žymiu treneriu kaip Jose Mourinho. Tarp jų buvo toks, kurį norėtumėte pamėgdžioti?

Nemanau, kad kas nors išeitų iš bandymo mėgdžioti. Žinoma, patirtis yra vertinga, galima pasirinkti, ką pritaikyti, o kokių klaidų verčiau nedaryti. Bet kopijuodamas vieną trenerį toli nenueisi. Galų gale, kiekvieno žmogaus charakteris yra savotiškas. Nematau prasmės kopijuoti kažkieno kalbėjimo manierą, gestus ir taip toliau. Verčiau laikui bėgant pačiam susiformuoti kaip treneriui ir asmenybei.
 

Prisiminimai apie laikus, kuomet stebint sausakimšoms tribūnoms mušdavote įvartį, dar suspaudžia širdį?

Be abejo. Yra ir nostalgijos, ir atsiminimų. Kartais būna liūdna, bet gyvenimas juda į priekį. Visi, kas žaidžia futbolą, žino, kad ateis diena, kuomet reikės išeiti. Ateina jauni žaidėjai, konkurencija yra didelė, todėl savo vietą nori nenori turi užleisti.
 

 

Randate kuo užpildyti dieną nebelikus sportinio režimo?

Tai ir yra didžiausias pasikeitimas. Visada gyvendavau pagal treniruočių ir rungtynių grafiką, o dabar yra kitaip. Atsikeliu iš ryto, ir nereikia niekur eiti, vakare nereikia gultis laiku. Tai slegia. Dėl to ir sakau, kad man reikalinga kažkokia veikla, reikalinga atsakomybė ir įsipareigojimai. Tikrai noriu treniruoti kitus ir esu paieškų fazėje.
 

Esate sakęs, kad jau pripratote prie JAV ir puikiai ten jaučiatės. Dirbti treneriu taip pat norėtumėte anapus Atlanto?

Sunku pasakyti. Sąlygos futbolui JAV sudarytos nuostabios. Niekur Europoje nemačiau dvidešimties aikščių vienoje vietoje. Net ir skurdesnėse valstijose sukurtos puikios galimybės vaikams žaisti futbolą. Jiems reikia tik trenerių, žmonių su patirtimi. Prasimušti čia būtų žymiai lengviau, nes Europa yra užkimšta ir komandomis, ir žaidėjais, ir treneriais. Be to, nuo jos esu jau kiek nutolęs. Kita vertus, futbolo lygiu JAV neprilygsta Europai. Todėl, žiūrint iš profesionalaus žaidimo pusės, logiškiau būtų keltis į Europą.
 

Minėjote, kad futbolo aikščių JAV – apstu, bet ar jos būna pilnos?

Tai ir yra pagrindinis skirtumas. Jeigu Lietuvoje yra vienintelė aikštė, kuri visada bus pilna, JAV viskas yra atvirkščiai. Pietinėse valstijose įrengtos nuostabios aikštės, kurios tikrai nebūna užpildytos. Žiūrint į jas darosi skaudu, kad mūsų vaikai neturi tokių sąlygų.
 

Bet futbolas JAV populiarėja labai greitai, ypač tarp vaikų. Problema ta, kad nėra aukštesnės pakopos, nėra stipraus čempionato. Dėl to visi talentai eina į beisbolą ar amerikietiškąjį futbolą. Tokia jau JAV sistema: vaikai siekia gauti stipendiją ir žaisti koledžo komandoje. O Europoje vaikai mato žvaigždes per televizorių, žino, kad jos uždirba labai daug, maudosi šlovės spinduliuose.
 

Jūs buvote vienas tų, kuriuos priviliojus į JAV tikimasi sudominti amerikiečius futbolu. Ar tokios garsenybės kaip Thierry Henry ar Davidas Beckhamas gali išpopuliarinti šį sportą JAV?

Žinoma, tai duoda rezultatų. Netgi bloga reklama yra reklama. Vien kas čia dėjosi dėl D. Beckhamo, nuo kurio nusisuko visi sirgaliai... Žmonės eina į rungtynes, norėdami pamatyti savo akimis tą asmenį, perka laikraščius, skaito visas tas nesąmones. Amerikai to ir reikia: reklamos, šou, spektaklio. Tikiu, kad futbolas bus populiarus ir JAV vien dėl to, kad tai yra pigiausias, dinamiškiausias ir smagiausias sportas.
 

E.Jankausko karjera

1991-1996 m. – Vilniaus „Žalgiris“
1996 m. – Maskvos CSKA (Rusija)
1997 m. – Maskvos „Torpedo“
1997-1999 m. – „Brugge“ (Belgija)
2000-2002 m. – San Sebastiano „Real Sociedad“ (Ispanija)
2002 m. – Lisabonos „Benfica“ (Portugalija)
2002-2004 m. – „Porto“ (Portugalija)
2004-2005 m. – „Nice“ (Prancūzija)
2005-2007 m. – Edinburgo „Hearts“ (Škotija)
2007-2008 m. – Larnakos AEK (Kipras)
2008 m. – Lisabonos „Belenenses“ (Portugalija)
2008 m. – Rygos „Skonto“ (Latvija)
2009-2010 m. – „New England Revolution” (JAV)
1991-2009 m. Lietuvos rinktinė (56 rungtynės, 10 įvarčių).
 

Laimėti titulai

Čempionų lygos nugalėtojas (2004 m.), UEFA taurės laimėtojas (2003 m.), Portugalijos čempionas (2003, 2004 m.), Belgijos čempionas (1998 m.), Škotijos taurės laimėtojas (2006 m.), Lietuvos čempionas (1991, 1992 m.).