Kur nukreipti investicijas, ieškant būdų, kaip pagerinti žiemos sporto šakų rezultatus - palaikyti tradiciją ar investuoti į naujoves?
Reikia sporto bazės, trenerių, lėšų atrankai, inventoriui ir išvykoms į varžybas. Dėl šito sutaria ir tradicinių, ir naujų žiemos sporto šakų atstovai. Tačiau kur nukreipti investicijas, palaikyti tradicijas ar investuoti į naujoves – šiuo klausimu jų nuomonės išsiskiria.
Negalima nurašyti ilgametės tradicijos Arūnas Daugirdas, Lietuvos biatlono federacijos prezidentas: „Mūsų galimybės ribotos pirmiausia dėl bazių trūkumo – jų neturime. Ta vienintelė Ignalinoje – palikimas iš tarybinių laikų, ji seniai neatitinka jokių reikalavimų. Antra, trenerių, nuo kurių priklauso sportuojančių vaikų skaičius, korpusas. Mūsų treneriai nenori dirbti šio darbo, nes atlyginimai tokie maži, kad jie paprasčiausiai neišgyventų. Trečia, lėšos, kurių reikia dideliam sportiniam meistriškumui palaikyti. Ne paslaptis, kad pastaruosius ketverius metus 70 proc. mūsų sporto šakos lėšų buvo skiriama vienai sportininkei – Dianai Rasimovičiūtei. Kad ją įvestume į pasaulio elitą ir kad ją ten išlaikytume.“ Biudžetinių lėšų neužtenka, A. Daugirdas teigia, kad čia daug prisidėjo ir jo bendrovių parama.
Nors ir trūksta lėšų, prezidentas džiaugiasi, kad per pastarąjį laikotarpį sugebėjo išugdyti ir jaunimą, kuris jau dabar rodo neblogus rezultatus. „Jeigu toliau jiems sudarysime tokias sąlygas, kokios buvo sudarytos Dianai, galime turėti ne vieną olimpietį. Visada didesnės galimybės, kad iš penkių ar šešių olimpiečių bent vienas pasieks geresnį rezultatą. Ko Dianai trūko šiose žaidynėse, kad baigtų distanciją gerokai aukštesnėje pozicijoje? Jeigu turėtume ne vieną Dianą, o tris, treneris kiekvienai prieš startą būtų davęs tikslią užduotį – viską daryti greitai ir tvarkingai, šliuožti, o ne gulėti šaudykloje. Iš trijų viena vis tiek gerai sušaudys. Diana buvo viena, ji stengėsi šaudyti kuo tiksliau, todėl prarado laiko distancijoje. Mes tiesiog neturime palaikymo iš šalies, iš valstybės, kad galėtume turėti komandą. Mums vos užtenka lėšų vienam žmogui išlaikyti. Be to, jeigu ne federacijos sprendimai ir sutartys su užsienio treneriais, vargu ar būtume pasiekę tokių rezultatų“, – teigia prezidentas.
A. Daugirdo nuomone, jeigu sporto valdžios dėmesys dabar būtų nukreiptas į naujas sporto šakas, ieškant stebuklingos panacėjos, kaip pagerinti rezultatus, būtų absurdas: „Niekada nesakiau, kad neturi būti sporto šakų plėtros, kad neturime išbandyti akmenslydžio, greitojo čiuožimo ar dar ko nors. Bet didžiausia mūsų sporto politikos klaida, kad iš to pučiamas burbulas: dar nėra jokių naujų sporto šakų rezultatų, o jau pradedamos nurašinėti tradicinės. Negalima taip elgtis su tradicija ir tam tikrus rezultatus bei įdirbį turinčiomis sporto šakomis. Kas bus, jeigu vietoj krepšinio, pasiekusio laimėjimų olimpinėse žaidynėse, sugalvosime kultivuoti rankinį – galbūt krepšininkai bus geresni rankininkai?.. Jeigu norime kultivuoti naujas sporto šakas, skirkime joms papildomai lėšų. Akmenslydis, greitasis čiuožimas – apie ką mes kalbame? Kalbame apie Agnę Sereikaitę, 14 metų mergaitę, bet ji viena – o jeigu posūkyje patirs traumą? Ir viskas? Ką darysime su ta sporto šaka? Be to, A. Sereikaitė dalyvauja dar vaikų lygio varžybose, o mes jau kalbame apie visą sporto šaką – kad ji perspektyvi ir turi potencialo iškovoti medalį, pranokti visas kitas. Tai absurdas. Be to, negalima naujoms sporto šakoms skirti vos ne tiek pat lėšų kaip tradicinėms. Tai dar vienas sporto šakų kiršinimas".

Reikia suteikti galimybę naujoms šakoms Česlovas Staišiūnas, Lietuvos greitojo čiuožimo asociacijos prezidentas: „Pirmiausia reikia peržiūrėti galimybes plėtoti kiekvieną sporto šaką mūsų šalyje. Pavyzdžiui, biatlonininkams ir slidininkams sudėtinga ruoštis rimtiems laimėjimams, nes trūksta sniego – ši žiema išimtis. Kur ruoštis šių sporto šakų sportininkams? Tam skiriamos didelės lėšos. Taip pat reikia vengti eksperimentų, kaip su dailiuoju čiuožimu. Jau buvo amerikiečių krepšininkės pavyzdys – ji negavo pilietybės, tad kodėl turėjo būti išimties tvarka suteikta pilietybė Katherine Copely? Tam buvo išmesta labai daug lėšų, palyginti su mums skirtais pinigais, o rezultato jokio“, – teigia prezidentas. Anot jo, greitojo čiuožimo atstovams treniruotis Lietuvoje būtų kur – yra šešios uždaros čiuožyklos, dar kelias ruošiamasi statyti: „Reikia tik sudaryti tam sąlygas, skirti lėšų.“ Tačiau realiai tų sąlygų nelabai yra: ledo arena Vilniuje čiuožėjams per brangi – istorija apie ledo rūmų ir sporto šakų atstovų konfliktą sena ir jau pasidengusi dulkėmis... Todėl lietuviai dažniausiai treniruojasi užsienyje: „Prieš išvykdama į varžybas Budapešte, A.Sereikaitė treniravosi Slovakijoje. Lenkijoje, Latvijoje ledas nemokamas – prašau, treniruokitės.“
Č. Staišiūnas teigia, kad reikia peržiūrėti prioritetus, kurios sporto šakos svarbiausios: „Dabar žiūrima į daugybės metų istoriją, pagal tai sporto šakos skirstomos į strategines ir nestrategines, o ne, pavyzdžiui, į olimpines ir neolimpines. Strateginės sporto šakos tos, kurių sportininkai kažkada, dar ir būdami SSRS rinktinėje, buvo pasiekę rezultatų. Toms sporto šakoms visai kitoks dėmesys – ne tik Kūno kultūros ir sporto departamento, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, Lietuvos sporto federacijų sąjungos, bet, svarbiausia, ir miestų, rajonų. Jeigu sporto šaka nestrateginė, jokių lėšų ar kitokios paramos nesulauksi. Turime A. Sereikaitę, daugiau gabių sportininkų, netgi visas darželis lanko greitąjį čiuožimą, bet Vilniaus miesto savivaldybė mums jokios paramos neskiria. Sporto mokykloje prašėme įsteigti trenerio etatą, dabar lyg žada konkrečiau, tikimės jį gauti...“
Prezidentas teigia, kad naujų sporto šakų padėtis blogesnė nei slidinėjimo, biatlono ir kitų tradicinių sporto šakų, nes šioms skiriamas didesnis finansavimas: „Mums nemažai lėšų skiria Tarptautinė čiuožimo sąjunga – pusę finansavimo iš jos gauname. Be to, jie sako, kad jeigu pasiektume, kad mus Lietuvoje finansuotų daugiau, atitinkamai daugiau finansuotų ir jie.“
Č. Staišiūnas mano, kad skiriant daugiau dėmesio naujoms sporto šakoms žiemos sporto rezultatai pagerėtų: „Greitajame čiuožime galėtume pasiekti rezultatų. Yra nemažai gabių vaikų, bet neturime lėšų išvežti juos į stovyklas, varžybas. Turime vieną trenerį, kita veikla plėtojama visuomeniniais pagrindais. Reikia sporto bazės, reikia trenerių, reikia lėšų atrankai, inventoriui ir išvykoms į varžybas. Esame įsitikinę, ir ne tik mes, bet ir medikai, tikrinantys sportininkų sveikatą, kad A. Sereikaitė – reali kandidatė į Sočio olimpines žaidynes.“