Triskart Europos svarsčių kilnojimo senjorų čempionas Kauno rajono vicemeras Paulius Visockas šios sporto šakos virusą perduoda ir jaunimui.
Neseniai 43-iąjį gimtadienį atšventęs Paulius Visockas yra baigęs Kauno r. Ežerėlio vidurinę mokyklą, o Lietuvos sporto universitete – kūno kultūros bakalauro ir magistro studijas. Vėliau 20 metų dirbo Akademijos Ugnės Karvelis gimnazijoje kūno kultūros mokytoju, 2015-aisiais buvo išrinktas Kauno r. metų mokytoju, o 2017-aisiais – Kauno r. savivaldybės vicemeru. Nors pasikeitė darbo pobūdis, vicemeras ir toliau treniruoja jaunimą.
„Vis dar esu su savo auklėtiniais. Mano grupėje – aštuoni didesnio meistriškumo sportininkai, auginu dar vieną jaunąją kartą. 18-mečiai jau baigia rungtyniauti jaunių grupėje, bet auga 14–15 metų jaunuoliai, jie taip pat pradėjo rodyti gerus rezultatus. Tų talentingų vaikų ir savo darbo negaliu palikti, tai būtų nusikaltimas. Treniruoju visuomeniniais pagrindais, investuoju į savo auklėtinius, vagiu laiką iš šeimos, bet kitaip pasielgti negaliu. Jeigu su auklėtiniais išsiskirsčiau, būčiau nesąžiningas ir sau, ir mūsų bendruomenei“, – įsitikinęs P. Visockas.
Vyro draugystė su svarmenimis prasidėjo prieš 12 metų, dirbant mokykloje. Tada jis ieškojo būdų, kaip vaikai galėtų realizuoti savo galimybes. Taip ir pats užsikrėtė, juokaudamas, kad svarmenys – tai liga.
Triskart tapote Europos senjorų čempionu (svorio kategorija – daugiau kaip 80 kg), tad jus tikriausiai galima vadinti profesionaliu sportininku?
Jau aštuonerius metai dalyvauju varžybose. Pirmą kartą Europos čempionu tapau 2015 m. Lietuvoje, antrą – 2016 m. Latvijoje ir trečią – šiemet Vengrijoje, kur su trimis buvusiais savo auklėtiniais ir vienu marijampoliečiu nugalėjome sprinto estafetėje.
Savęs profesionalu nelaikau, nes keliu 24 kg svarstį, o profesionalai – 32 kilogramų.
Svarsčius kilnoju 2–4 kartus per savaitę. Tai – jėgos ir ištvermės sportas, metams bėgant organizmas atsigauna per ilgesnį laiką. Iš pradžių buvau užsibrėžęs įvykdyti sporto meistro normą. Ją pasiekiau prieš trejus metus. Dabar dalyvauju senjorų grupėje, varžausi su sportininkais, kuriems daugiau nei 40 metų.
Truputį nepasisekė 2017 m., kai pelniau sidabro medalį. Kadangi daug treniravausi, tai buvo psichologiškai sunku susitaikyti su mintimi, kad aš – ne pirmas. Tačiau tuo sportas ir žavus – leido suprasti, kad negalima užmigti ant laurų. Svarsčius kilnoju ir dešine, ir kaire rankomis, dalyvauju dvikovės varžybose.
Kur kilnojate svorius?
Ir namie, ir Akademijos Ugnės Karvelis gimnazijos sporto salėje. Kai pritrūkstu laiko, svarsčius kartais pakilnoju namie, nors šeima ir primena, kad neužmirščiau namie esantis ne vienas. Savo šeimoje aš ne vienintelis sportininkas: vyriausioji dukra, 20-metė Karolina, 12 metų žaidė krepšinį ir penkerius atstovavo įvairaus mažiaus Lietuvos rinktinėms. Vidurinė dukra, 12-metė Kotryna, lanko lengvąją atletiką, bet nori eiti į plaukimą, o penkerių Mildutė jau bando daryti špagatą ir, matyt, bus gimnastė.
Užauginau kelias kartas jaunimo, mokiniai gerai pasirodo per Europos čempionatus. Šeši mano auklėtiniai šiemet dalyvavo Europos jaunių čempionate, keturi jų – Aurimas Stulgys, Matas Čepulis, Gabrielė Kuršaitytė ir Justas Grudulis – atskirose svorio kategorijose tapo vicečempionais, Justas Šidlauskas iškovojo trečiąją vietą.

Tai kilnodamas svarsčius esate patyręs labiau nei eidamas vicemero pareigas?
Kol kas taip, bet vicemeru dirbu tik antrus metus. Gilinuosi į gyventojų problemas, stengiuosi tobulėti. Turiu idėjų, kaip būtų galima tas problemas spręsti. Ypač norėtųsi paskatinti žmonių fizinį aktyvumą rajone ir visoje Lietuvoje, nes tai turi didelės įtakos sveikatai.
Politiko darbą ir sportą nelengva derinti. Bet kai nori, stengiesi, randi viskam laiko. Lengviausia būtų pasakyti – nespėju, negaliu, per sunku. Reikia turėti norą ir tikslą. Žinoma, dėl didelio užimtumo teko sumažinti treniruočių krūvį. Prisiminimuose aš vis dar toks pat greitas ir stiprus, tačiau, sumažinus treniruočių krūvius, krenta pajėgumas ir galimybės. Sportinę formą reikia palaikyti nuolat.
Ar Lietuvoje populiarus svarsčių kilnojimas?
Ne, ši sporto šaka žiūrovams nėra patraukli, ji monotoniška. Bėgant keičiasi vaizdai, gali bėgti greičiau ar lėčiau, o su svarsčiu lieki vienas. Trūksta oro, širdis plaka, nuovargis didelis, raumenis skauda ir nejučia pradedi galvoti: kam man to reikia? Tačiau turi tikslą ir dirbi. Malonus jausmas garsinti savo kraštą.
Sportiškas ir Kauno r. meras Valerijus Makūnas.
Taip sutapo, mes pažįstami labai seniai, pagal išsilavinimą ir profesiją – abu kūno kultūros mokytojai. Abu esame iš Zapyškio. Kai mokiausi tuometėje Noreikiškių mokykloje (dabar – Akademijos Ugnės Karvelis gimnazija), V. Makūnas buvo jos direktorius. Po poros metų jis pasuko politiko keliu, bet taip lėmė likimas, kad netrukus mūsų keliai vėl susiėjo. Dabar su meru esame vienoje komandoje. Sportui, fiziniam aktyvumui, laisvalaikiui, sveikai gyvensenai skiriame didelį dėmesį. Viską darome savivaldybės biudžeto lėšomis, mums valstybė nepadeda nė trupučio.
Rajone labiausiai populiarūs rankinis ir krepšinis. Turime sukūrę visą rankinio piramidę: nuo mažiausiųjų 7–8 metų vaikų iki vidutinio amžiaus ir didesnio meistriškumo ugdymo, nuo pirmosios iki aukščiausiosios lygos komandų.
Esame atviri visoms sporto šakoms. Įrengėme dviračių takus nuo Marvelės iki Kačerginės, o dabar tiesiami iki Zapyškio. Čia nuo penktadienio iki sekmadienio už simbolinį mokestį galima persikelti per Nemuną ir toliau tęsti kelionę pro Kulautuvą, Karnavę, Šilelį, Raudondvarį iki Kauno.
Įrenginėjame vaikų žaidimų aikšteles, renovuojame sporto sales ir stadionus. Pakaunėje jaučiamas didelis susidomėjimas ir futbolu. Neseniai atidarėme atnaujintus Ežerėlio pagrindinės mokyklos ir Vilkijos gimnazijos stadionus. Kitąmet šalia Garliavos Adomo Mitkaus mokyklos norime atidaryti dirbtinės dangos futbolo aikštę, atitinkančią tarptautinius standartus.
Stengiamės sudaryti galimybę lankyti įvairius sporto būrelius atokiau gyvenančių seniūnijų vaikams. Manau, kad tai teisingas kelias. Džiaugiuosi, kad mūsų kraštas sparčiai auga, yra jaunatviškas ir veržlus.