Didžiausia dovana – auklėtinių dėmesys

Kaunietė Zita Jankienė – buvusi ilgametė (1994-2001 m.) Kauno tinklinio mokyklos direktoriaus pavaduotoja ir trenerė. Ji buvo aktyvi Lietuvos tinklinio federacijos visuomeniniame gyvenime, nuolatinė buvusių ilgamečių „Sporto“ tinklinio taurės varžybų sekretorė. Jaunystėje pamėgtu tinkliniu domisi iki šių dienų.

 

Ir dabar su savo vyru, ilgamečiu Lietuvos tinklinio puoselėtoju, buvusiu KKI docentu, puikiu tinklinio teisėju V.Jankumi Z.Jankienė dažnai ateina į įvairias tinklinio varžybas.

„Metai prabėgo ypatingai greitai, bėgiojau tai ten, tai ten. Be tinklinio neįsivaizdavau savo gyvenimo.  Neskaičiavau dienų, galvojau, kad tas sportinis gyvenimas tęsis ir tęsis. Tačiau, pasirodo, jis irgi, kaip ir ta pati gražiausia pasaka, turi savo pabaigą. Tiesiog nesitiki, kad tas, kas buvo, jau nepasikartos. Džiaugiuosi, kad visas mano gyvenimas buvo laimingas, kupinas  džiugių akimirkų“, - sako savo 80-ąjį gimtadienį šiandien švenčianti Z. Jankienė.
  

Jubiliatė džiaugiasi, kad buvę mokyklos treneriai, auklėtiniai jos neužmiršta ir pirmadienį pakvietė apsilankyti buvusioje 4-oje vidurinėje mokykloje, kur vykdavo treniruotės, ten ją pasveikins su jubiliejumi. 

Buvusią tuometės Kauno centro sporto mokyklos tinklinio padalinio metodininkę ypač sujaudino mokinių nuoširdumas per jos 70 metų jubiliejų Karininkų ramovėje, kai susirinko kone šimtas auklėtinių.

„Man tai buvo pats didžiausias atpildas už nelengvą darbą“, – prisiminė Z. Jankienė, kurią Kūno kultūros ir sporto departamentas už nuopelnus Lietuvos sportui apdovanojo Sporto garbės kryžiumi.  

Garbingų apdovanojimų Z. Jankienė turi ir daugiau: 1978 m. ji apdovanota Lietuvos Respublikos trenerio ženklu, 1988 m. ir 1998 m. – Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, 1988 m. – medaliu „Už nuopelnus moksleivių sporte“.

Buvusios jos auklėtinės – septynis kartus (1968 - 1987 m.) Lietuvos vaikų, jaunučių ir  jaunių pirmenybių laimėtojos, 1971 m. Lietuvos jaunimo žaidynių čempionės.
 

„Mus kviesdavo į tarptautinius turnyrus Lenkijoje, Vokietijoje, Rusijoje, ten užimdavome prizinių vietų“, - sako jubiliatė. 

Jos išugdytos tinklininkės Gražina Vitkutė-Peseckienė, Rita Jurkulnevičiūtė-Vebickienė, Raja Fiodorova, Daiva Petkutė-Klimavičienė žaidė Lietuvos moterų tinklinio rinktinėje, o tuometėje reprezentacinėje „Dinamo“ komandoje – dar ir Aušra Masilionytė bei Narutė Urbonavičiūtė-Lokienė. 

„Žaidėjas išugdyti nebuvo lengva – teko dirbti 5-6 kartus per savaitę, dukart per dieną.  Buvęs „Dinamo“ komandos treneris, dabar jau šviesaus atminimo Vladimiras Maizelis tos laidos tinklininkes, kurios pateko į rinktinę, kartu su manimi į salę įsileisdavo nuo 7 val. ryto. Kitos treniruotės vykdavo po pamokų. Mūsų tinklinio mokykla daugelį metų buvo viena stipriausių Lietuvoje, joje buvo rengiamos gero meistriškumo žaidėjos“, – prisiminė jubiliatė. 

Tinklinį žaidė ir Zitos bei Vytauto Jankų dukra Vytautė, kuri dabar gyvena netoli Čikagos. 

Tinklinio kamuolį į rankas jau ima ir dešimties sulaukusios anūkės Goda ir Simona, kurios dar lanko ir  šokių repeticijas. O sūnus Virgilijus tėvų pėdomis nepasekė. 

Be tinklinio, Z. Jankienės gyvenime buvo ir rankinis. Tai Alfonsas Gasparka dar pirmame kurse nužiūrėjo gražiai nuaugusią merginą ir pakvietė lankyti pratybas.  Rankininkės irgi būta neprastos – Voroneže su komandos draugėmis ji tapo SSRS čempione. 

Tačiau Z. Jankienė buvo atsarginė ir sporto meistrės vardas jai nebuvo suteiktas. Sugrįžus į namus, tinklinio treneris Augustinas Karkauskas griežtai pasakė, kad rankinio ji daugiau nežaistų, nes institute studijuoja tinklinį. 

„Iki šiol džiaugiuosi, kad žaidžiau tinklinį ir iš jo niekur nepasitraukiau iki šių dienų“, – sako jubiliatė. 

Baigusi LVKKI,  Z. Jankienė pagal paskyrimą dirbo Šiaulių sporto tarybos pirmininko pavaduotoja, ŠPI dėstytoja, žaidė šiauliečių tinklinio komandoje. 1961–aisiais ji - jau  Vilniaus „Universiteto“ sporto klubo instruktorė ir kūno kultūros dėstytoja. Žaidė universiteto tinklinio komandoje. 

Dirbti į Vilnių ją prikalbino su VVU komanda į Šiaulius atvažiavęs ilgametis Lietuvos moterų tinklinio rinktinės treneris Steponas Batoras. Sportininkė susikrovė krepšį ir išvažiavo. Tačiau netrukus būsimasis vyras V. Jankus Zitą išsivežė į Kauną. Sporto mokykloje ji pradėjo dirbti tinklinio trenere. 

Jubiliatės darbo knygutėje įrašų nedaug – Šiauliai, Vilnius, Kaunas. Buvusioje tinklinio mokykloje Z. Jankienė iš pradžių dirbo trenere, o nuo 1994-ųjų – mokyklos direktoriaus pavaduotoja. 

„Darbų buvo daug, džiaugiausi, kai mačiau, jog treneriai patenkinti mano darbu. Treneriams visada stengiausi padėti surengti varžybas, išsiųsti komandas į turnyrus.  Visada naudingi buvo mano vyro patarimai, nors ir sakoma, kad blogas tas mokinys, kuris nepralenkia savo mokytojo. Nežinau, ar aš jį pralenkiau, tačiau mūsų bendri siekiai ir norai labai padėjo vienas kitam“, – šypsosi Z. Jankienė.  

Namie ir darbe dar ir šiandieną daugiausia kalbama apie tinklinį. „Vyras manęs nuolat klausdavo, kaip sekėsi darbe, kas naujo. Kartais netgi supykdavo, jei jam pasakydavau, jog namie apie tinklinį daugiau nekalbėkime. 

Dirbome su tinkliniu susietą darbą, važinėjome, teisėjavome, mus siejo bendri rūpesčiai. Dėl tinklinio išgyvenome, juo rūpinomės, – sako jubiliatė.  

Z.Jankienei didelė atgaiva - koncertai, specialioji ir grožinė literatūrą. Taip pat priiminėti svečius bei lankytis pas juos. Širdį glosto ir ji pravirksta, kada išgirstą dainą apie mamą.