Vietoj darbo banke – pavojingas ralio kelias

Nuo 14 metų šeimos „moskvičių“ vairuoti pradėjęs V. Žala raliu susižavėjo tuomet, kai jį, dar vaiką, tėvas nusivežė pasižiūrėti lenktynių. Švilpiantys automobiliai, cypiantys ratai, kylantys dulkių debesys berniuką užbūrė. Nuo to laiko jis daug metų stebėjo lenktynes ir svajojo pats sėsti prie lenktyninio automobilio vairo. Tokia galimybė atsirado tik po studijų.

Dabar V. Žala – vienas geriausių Lietuvos klasikinio ralio lenktynininkų. Bet pastaraisiais metais 31-erių vilniečio dėmesys sutelktas į Dakaro ralį, kuriame 2019 m. šis sportininkas dalyvaus jau ketvirtą kartą iš eilės. 2018 m. dykumų maratone V. Žalos „Agrorodeo“ komanda užėmė 18 vietą ir yra pasiryžusi siekti maksimaliai gero rezultato artėjančiose varžybose.
 

„Iki studijų jokiu automobilių sportu neužsiėmiau, net kartingais nevažinėjau, galbūt tėvai tikėjosi, kad aistra lenktynėms – rizikingai sporto šakai – praeis. Tačiau atsirado galimybė važiuoti mėgėjiškai, netrukus pradėjo sektis ir tada tėvai mane kaip tik labai palaikė, padėjo finansiškai, – pasakojo V. Žala. – Pirmaisiais metais ypač svarbus buvo šeimos palaikymas, studentui įsigijus automobilį, važiuojant į varžybas, biudžetas išsekti gali labai greitai. Automobilių sportas tuo ir skiriasi nuo, tarkim, krepšinio, kad neužtenka tik kamuolio.“ Dabar sportininko tėvas važiuoja stebėti sūnaus lenktynių ir yra kone didžiausias sirgalius.
 

V. Žalai pirmaisiais sportinės karjeros metais teko daug išmokti iš savo klaidų. Su broliu Žygimantu pradėjusio važiuoti lenktynininko porą pirmųjų metų pažymėjo ne vienas incidentas, teko keisti automobilius, nes šie dužo vienas po kito.
 

 „Iškart važiavau išspausdamas maksimalų greitį, myniau, stengdamasis kiekvieną kilometrą nuvažiuoti kuo greičiau – toks buvo mano jaunatviškas maksimalizmas, tačiau trūko patirties, todėl atsidurdavau ir už kelio ribų“, – prisiminė jis. Vieno tokio nutikimo metu dideliu greičiu skriejantis automobilis išslydo iš trajektorijos ir vertėsi. Tai buvo vienintelis kartas, kai išlipus iš automobilio V. Žalai skaudėjo visą kūną: „Maniau, kad paskutinioji atėjo.“
 

Po poros rimtų įvykių supratęs, kad toks kelias veda į niekur, pradėjo bendrauti ir mokytis iš Estijos ralio čempiono Egono Kauro. Nuo tada jie susitinka kas pusę metų ir rengia treniruotes, jos padėjo lietuviui chaotišką lėkimą pakeisti nuosekliu apgalvotu darbu ir kartu su broliu pasiekti pirmųjų apčiuopiamų rezultatų. „Brolis mano šturmanu tapo atsitiktinai – susiklostė taip, kad vyko varžybos, o aš neturėjau su kuo važiuoti ir šturmano vietą pasiryžo užimti brolis, – apie šeimyninį tandemą aiškino V. Žala. – Broliui sekėsi, tad, su nedidele pertrauka, kartu važiavome septynerius metus.“ 
 

Tačiau šturmano darbas – itin daug streso keliantis ir nelengvas užsiėmimas, todėl Ž. Žala, nors ir kaip gerai jam sekėsi, nusprendė šią karjerą baigti ir rinktis ramesnį gyvenimo būdą, o jo vietą šalia V. Žalos užėmė šturmanas iš Latvijos Andris Malniekas, su kuriuo lietuvis jau važiavo Kelmėje ir užtikrintai laimėjo „Samsonas Rally Rokiškis“, rugsėjį Elektrėnų ralyje buvo geriausi tarp Lietuvos ekipažų ir antras bendroje įskaitoje, o spalį  nugalėjo Druskininkų „Rally Classic“ ir tapo Lietuvos vicečempionais.

„Andris trejus metus važiavo su Latvijos čempionu Janiu Vorobjovu ir į mūsų „Agrorodeo“ komandą atėjo jau būdamas profesionalas, neprireikė jokios adaptacijos, jis puikiai atlieka savo darbą“, – paaiškino V. Žala.


 

V. Žala atskleidė, kad surasti gerą šturmaną – labai sunku. Todėl šturmanai ralio sporte keičiasi gana retai. „Stengiamasi išlaikyti gerą šturmaną, nes rasti kuo jį pakeisti – sudėtinga, tai – lyg tavo antra žmona“, – juokėsi lenktynininkas, prisiminęs, kad kartą ir pats išmėgino šturmano vaidmenį. Pamatęs, kokia tai sudėtinga duona, supratęs, kiek tikslumo, subtilumo, reakcijos ir patirties reikia, jis pajuto šturmano darbui didelę pagarbą.

Kaip ir iki šiol, Dakaro ralyje V. Žala važiuos su Sauliumi Jurgelėnu: „Nuo pat pradžių šias dvi ralio rūšis atskirdavau, nes šturmano užduočių specifika Dakare ir klasikiniame ralyje skiriasi. Klasikiniame ralyje kur kas daugiau dėmesio skiriama tikslumui, preciziškam užduočių atlikimui, o Dakare svarbesni kiti elementai – orientavimasis erdvėje, navigaciniai įgūdžiai. Saulius turi daug bekelės patirties, todėl puikiai šiam darbui tinka ir mes kartu sukiojamės šioje virtuvėje.“

V. Žala neslepia, kad didžiausias jo dėmesys yra sutelktas į artėjantį Dakaro ralį, o visos klasikinio ralio lenktynės yra pasiruošimo dalis. 

V. Žala pabrėžė, kad kuo geresnė fizinė sportininko forma, tuo lengviau dirbti prie vairo, todėl jis stengiasi nuolat sportuoti. Neretai tą režimą sutrukdo intensyvi dienotvarkė, į kurią telpa ne tik vairavimas, bet ir rinkodara, partnerių paieška, detalių užsakymai. Pasidžiaugęs, kad techniniais reikalais pasirūpina puiki komanda, jis pripažino, kad laiko viskam surasti vis sunkiau. 

„Kartais pagalvoju, kad dirbu keliais etatais. Ateityje, norint tęsti sportinę veiklą, matyt, reikės orientuotis tik į sportą, – svarstė apskaitos ir ekonomikos mokslus baigęs ir šiomis žiniomis dažnai besinaudojantis, įmonės vadovu dirbantis lenktynininkas. – Baigęs studijas lyg ir turėjau eiti dirbti į banką, tačiau dabar vairuoju automobilį.“

Kone visą laiką skirdamas automobilių sportui V. Žala vasarą labiausiai pasiilgsta vandens pramogų – buriavimo, vandenlenčių. Su užimtumu teko susitaikyti ir V. Žalos draugei Giedrei. „Susitaikė, nes kito varianto nėra, iš dalies yra taip, kad norint būti kartu, drauge tenka vykti į lenktynes, – juokėsi sportininkas. – Iš tiesų viskas gerai, ji mane labai palaiko ir stengiasi kiek gali prisidėti prie šios veiklos.“ 

Sportininkas atskleidė, kad dėl intensyvios veiklos kol kas net nesvarsto asmeninio gyvenimo pokyčių – vestuvių ir atžalų artimiausiuose planuose nėra. Ruošiantis svarbiausioms metų lenktynėms, pasak jo, ir be buitinių rūpesčių nusilpsta vidinė baterija, tačiau pavyksta greit ją „įkrauti“ išlaikant darbo ir poilsio režimą. „Tai viena iš priežasčių, kada nors galinti sustabdyti. Energijos resursai nėra beribiai, jie po truputį senka. Kada nors gali tekti užimti kitą poziciją, pavyzdžiui, trenerio, – sakė V. Žala pripažindamas, kad savo gyvenimo be automobilių sporto neįsivaizduoja. – Viena ar kita forma su automobilių sportu būsiu susijęs iki grabo lentos.“

Automobilių sportui reikia ne tik daug laiko, bet ir lėšų. Be partnerių pasiekti aukštų rezultatų, įsigyti ir išlaikyti automobilius, komandą būtų sunkiai įmanoma. V. Žalos komandos Dakaro ralio biudžetas perkopė 300 tūkst. eurų, o klasikinio ralio biudžetas siekia dar 100 tūkst. eurų.