Sporto žurnalistams labiausiai trūksta laiko

Šiemet Lietuvos sporto žurnalistų federacijos (LSŽF) prezidiumo sprendimu Romos Grinbergienės premija už ryškiausius metų darbus paskirta jaunam,  penkerius metus dirbančiam sporto žurnalistui Mindaugui Augusčiui.

Ramaus būdo 23-ejų žurnalistas niekada nevengė rašyti apie problemas, kurias dažnas jo kolega aplenkia. Ir vis dėlto M. Augustis įsitikinęs - norint suskaičiuoti profesionalius Lietuvos sporto žurnalistus vienos rankos pirštų nepakanka: „Duočiau  mažiausiai dvi rankas ir dar koją pridėčiau.“

Koks buvo Tavo kelias į žurnalistiką?
Labai trumpas.  Žurnalistika mano gyvenime atsirado dar mokykloje, žinoma, tada ji dar nebuvo rimta. Baigęs mokyklą, ilgai negalvojęs pasirinkau žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Turėjau galimybę studijuoti įvairias specialybes, pavyzdžiui ekonomiką ar politikos mokslus, bet paskutinę akimirką patraukė žurnalistika. Tikrai nesigailiu, nes darbas įdomus.

Vos pradėjus studijuoti iškart ir darbai prasidėjo. Jau pirmame kurse rašiau į  „Lietuvos žinių“ priedą „Sporto tribūna“, po to beveik ketverius metus dirbau savaitraštyje „Sportas“, metus dienraštyje „Vilniaus diena“,  o dabar jau kurį laiką dirbu internetiniame naujienų portale „delfi.lt“.

Kodėl pasirinkai sporto sritį?
Sportu visada domėjausi labiausiai. Žinoma, daug kas gyvenime įdomu, tačiau profesinę veiklą įsivaizdavau darant tai, ką geriausiai išmanau. Pats taip pat sportuoju. Namie lentyna nukrauta apdovanojimais, tiesa, dauguma jų labai mažos reikšmės, kaip ir mano sportavimas. Praktikuoju daug sporto šakų, tačiau labai prabėgomis, nes nebelieka laiko dirbant šį sunkų darbą.

Dauguma žurnalistikos studentų svajoja apie televiziją. Kodėl Tu pasirinkai spaudą?
Niekada nesvajojau apie televiziją. Man, skirtingai nei didžiąjai daliai pradedančiųjų žurnalistų, spauda visada atrodė reikšmingiausia žiniasklaidos priemonė, dėl tradicijų, įtakos. Neturėjau jokių dvejonių dėl to.

Ar pameni savo pirmąjį straipsnį profesionalioje spaudoje?
Jis buvo „Lietuvos žinių“ priede „Sporto tribūna“. Rašiau apie linksmai išgarsėjusį buvusį Vilniaus „Vėtros“ legionierių iš Nigerijos Awenayerį Douglasą, kuris vedė lietuvę. Kai tarėmės dėl interviu, jis griežtai reikalavo, kad nekalbėtume apie jo santuoką. Džiaugiuosi, kad man tada pavyko ne tik sportinę jo gyvenimo pusę aprašyti, bet paslapčia ir šią temą paliesti. Išėjo toks visai pusėtinas kratinys.

Žurnalisto darbas kupinas kurioziškų situacijų, linksmų ir nelabai linksmų nutikimų. Ar Tavo karjeroje buvo daug tokių įvykių?
Kasdien kas nors kurioziško įvyksta: tai technika paveda, tai pats save pavedu. Būna - diktofonas „išsikrauna“, būna, kad pamirštu jį įjungti, būna, kad kalbėdamas telefonų laidų nesujungiu arba ne taip sujungiu. Tada reikia labai greitai iš atminties rašyti. Tokios situacijos priverčia nervintis ir keiktis, bet tikiuosi, kad kokybė dėl to nenukenčia.

Būna labai linksma kai paskambinu ne tam žmogui, kuriam skambinau ir pakalbėjus jis ima klausinėti, kodėl tokiais keistais klausimais jį atakuoju. Pamenu, sykį skambinau Valdui Ivanauskui vienu klausimu dėl jo karjeros. Pasikalbėjęs su juo, nusprendžiau, kad prie šio pokalbio reikia pridėti specialisto komentarą. Mano užrašų knygutėje šalia to specialisto kontakto buvo užrašytas ir to paties V. Ivanausko telefono numeris. Nežinau kodėl, bet surinkau būtent jo numerį ir vėl pradėjau klausinėti to paties. Gerai, kad jis iškart suuodė ir pasakė, kad jau kalbėjomės.

Koks, Tavo nuomone, sporto žurnalistikos lygis Lietuvoje?
Šiuo klausimu nesu nei labai skeptiškas, nei labai euforiškas, sakyčiau gana vidutinis. Žinoma, mes negalime lygintis su didžiaisiais žiniasklaidos rykliais iš JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos ar Italijos. Ten žurnalistai turi kur kas daugiau galimybių dirbti šį darbą. Kiekvienas turi savo sritį ir gali ties ja koncentruotis, o mums tenka atlaikyti visą krūvį ir rašyti apie visas sporto šakas. Labai retas rašo tik apie futbolą, dailujį čiuožimą, gimnastiką ir panašiai.  Todėl nereikia tikėtis stebuklų ir varyti Dievo į medį.

Ko trūksta Lietuvos sporto žurnalistams?
Laiko. Būna, kad tenka dirbti 18 valandų per parą. Kartais norisi daugiau padaryti, bet negali, nes, kaip jau sakiau, turime labai didelį spektrą įvairių reiškinių nušviesti. Reikia didesnių finansinių resursų, tada bus  galima burti stiprias komandas. Žinoma ir profesinio tobulėjimo niekada nebus per daug, juk be pamato nebus ir pilies.

Ar norint dirbti šį darbą svarbu turėti žurnalistinį išsilavinimą?
Manau, kad taip. Jis gana skeptiškai vertinamas, bet, mano nuomone, yra svarbus ir netgi būtinas. Nors geru žurnalistu gali būti ir buvę sportininkai, ir žmonės, atėję iš kitos sferos, tačiau, manau, kad jiems patiems norėtųsi įgyti žurnalistikos teorinį pagrindą, kuris ir praktiniame gyvenime padeda atskirti pelus nuo grūdų.



O sporto žiniasklaidos priemonių mūsų šalyje pakanka?
Aišku per daug jų nėra, bet vos tik atsiranda naujas žurnalas ar televizijos laida, jie gyvuoja labai trumpą laiką ir dažniausiai savaimine mirtimi baigiasi. Apskritai Lietuvos sporto auditorijos dėmesys jam yra paviršutiniškas ir ciklinis, susijęs su krepšiniu ir didžiaisias įvykiais. Gal dar neišvystyta ši sritis Lietuvoje taip, kaip galėtų būti.

Labai džiugu, kad ne visos sportui skirtos žiniasklaidos priemonės yra vienadienės, esama ir tikrų dinozaurų, kaip savaitraštis „Sportas“, kuris gyvuoja nuo 1956 m. ir yra vienas seniausių leidinių Lietuvoje, ne tik tarp rašančiųjų apie sportą. Manau, būtina šias tradicijas ir tęstinumą išlaikyti.

Tavo nuomone, Lietuvoje profesionalių, savo darbą išmanančių sporto žurnalistų daug?
Čia tas pats, kas klausti kiek Lietuvoje stiprių krepšinio komandų. Dvi. Ir tai tokiai šaliai kaip Lietuva yra nemažai. Lygiai taip pat ir su sporto žurnalistais, jų yra ir stiprių. Žinoma norėtųsi, kad būtų daugiau, nuo to visiems būtų geriau. Konkurencija verstų mus tobulėti ir pasitempti.

Ar užtektų vienos rankos pirštų jiems suskaičiuoti?
Aš duočiau  mažiausiai dvi rankas ir dar koją pridėčiau.

Ar buvo, o gal ir dabar yra žurnalistas, į kurį lygiuojiesi?
Patirties semiuosi iš daugelio žurnalistų, tiek karjeros pradžioje, tiek dabar. Mano karjera ne tokia ir ilga todėl yra ko mokytis iš labiau patyrusių kolegų, ir tų kolegų užtenka. Beabejo mokausi ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio žurnalistų, tačiau nemanau, kad užsienis yra švyturys,  į kurį mums reikia lėkti kaip drugeliams į lempą.

Už ryškiausius metų darbus buvai apdovanotas Romos Grinbergienės premija. Tau toks įvertinimas buvo netikėtas?
Labai netikėtas. Klausiau už kokius nuopelnus, bet tai ir nesužinojau. Tikrai nemanau, kad buvau verčiausias. Apskritai yra labai sunku lyginti vieno žurnalisto darbą su kito darbu. Tikrai yra kolegų, kuriems labai drąsiai būčiau šį įvertinimą atidavęs.

Tai kaip manai, kodėl apdovanojo būtent Tave?
Man paaiškino, kad už temų, į kurias kiti sporto žurnalistai rečiau užmesdavo akį, nušvietimą, giluminių problemų, kurios jau nuo seno kamuoja Lietuvos sportą, bet nėra sprendžiamos kėlimą į viešumą. Lietuvos sporte yra aibė problemų, stengiuosi į jas pažiūrėti ne tik iš aikštelės, bet ir iš užkulisių.

Žymūs Lietuvos sporto žurnalistai Nerijus Kesminas ir Tautvydas Vencevičius kažkada žurnalistikos studentams atskleidė, kad galėtų gyventi be žurnalistikos, bet be sporto – ne. Be ko Tu negalėtum?
Tai žinoma, kad be Vencevičiaus ir Kesmino. O jei rimtai, tai sutinku su kolegomis. Sportas, kaip pomėgis man arčiau širdies, o žurnalistika daugiau kaip būdas būti arti to pomėgio.