Po raudona apranga - geltona ir žalia

1988 metų vasarą vykusios Seulo olimpinės žaidynės į Lietuvos sporto istoriją įėjo amžiams. Nepaisant to, kad mūsų šalies sportininkai buvo priversti atstovauti Sovietų Sąjungai, iškovotus 15 medalių jie nedvejodami priskiria prie Lietuvos laimėjimų sąrašo.

Du aukso medalius Seule iškovojo treko dviratininkas Gintautas Umaras. Aukščiausios prabos apdovanojimais taip pat džiaugėsi dviratininkas Artūras Kasputis, futbolininkai Arvydas Janonis ir Arminas Narbekovas, krepšininkai Valdemaras Chomičius, Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis ir Rimas Kurtinaitis, rankininkas Valdemaras Novickis. Sidabro medalius pelnė bėgikė Laimutė Baikauskaitė, disko metikas Romas Ubartas ir plaukikas Raimunas Mažuolis, bronzos - dviratininkė Laima Zilporytė ir krepšininkė Vitalija Tuomaitė.

Antradienio popietę Vilniuje, Valdovų rūmuose surengtose iškilmėse pagerbti Seule Lietuvos vardą garsinę sportininkai. 

Į iškilmes atvyko trys 1988 m. žaidynių medalininkai – G.Umaras, R.Ubartas ir L.Baikauskaitė. Taip pat raitelis Raimundas Udrakis. Jie ne tik atsiėmė atminimo prizus iš renginį organizavusio Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentės, olimpinės čempionės Dainos Gudzinevičiūtės bei Švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės rankų, bet ir patys teikė apdovanojimus Lietuvos mokyklų žaidynių laureatams.

Kiekvienai kartai - savo likimas

55 metų G. Umaras nuo dviračių sporto nenutolsta iki šiol. Dviračių versle besisukiojantis dukart olimpinis čempionas neslepia, kad dabartiniai sportininkai turi kur kas geresnes sąlygas, tačiau nė nesileidžia į diskusijas "kas būtų, jeigu būtų".

Du aukso medalius Seulo olimpinėse žaidynėse treko asmennėse ir komandų persekiojimo lenktynėse iškovojęs legendinis dviratininkas pasidalijo prisiminimais iš Pietų Korėjos ir apžvelgė, kaip pasikeitė dviračių sportas.

Kokie tai buvo laikai, kaip viskas atrodė jums?
Tai buvo laikai, kai po tais raudonais marškinėliais buvo geltonai-žali. Visi galbūt norėtume grįžti į praeitį, bet kur kas smagiau žiūrėti į ateitį ir džiaugtis dabartinio jaunimo pergalėmis. 

Galbūt būtų buvę saldžiau iškovoti auksą jau atstovaujant Lietuvai?

Būtų buvę, bet kiekvienai kartai yra tam tikras likimas. Taip Dievo duota.

Kuris jums medalis yra brangesnis - asmeninių ar komandinių lenktynių?

Abu medaliai yra lygiaverčiai. Pasidalinome su broliu po medalį (G.Umaro brolis Mindaugas komandų varžybose dalyvavo tik ketvirtfinalyje, todėl oficialiai olimpinio medalio negavo. - Aut.) ir dabar netgi reikėtų paieškoti to užrašo ant briaunos, už ką tas medalis iškovotas. 

Kaip per 30 metų pasikeitė dviračių sportas?

Dviračių sportas, žinoma, pasikeitė. Mums tada atrodė, kad važiuojame greitai, bet aš ir tais laikais sakiau, kad ateis jaunesni, stipresni, greitesni. Ką tik buvo pagerintas asmeninių persekiojimo lenktynių rekordas – 4 min. 7 sek. Mes kaip komanda nesame tokiu greičiu važiavę – vienas prieš keturis. Bet aišku, dabar visur naudojami anglies pluošto dviračiai, be to, labai daug pakeitė sedėsena. Specialistų vertinimų, tai sutrumpino dviratininkų darbą apie 10 sek. Gėris dabartiniam jaunimui, kad už sutaupytus nuo pietų pinigus nereikia pirkti lenkiško ar čekiško žurnalo, kad pamatytų geriausius teniso žaidėjus, apie kuriuos SSRS nebuvo kalbama. 

Dabar labai eskaluojame dopingo problema dviračių sporte. O kaip buvo Seule? Galbūt teko susidurti su "nešvariais" varžovais?

Dėl kitų negalėčiau komentuoti, bet sportas iš tikrųjų yra gražus tuo, kad pats sau pirmiausia gali įrodyti esąs pajėgus. Nevadinčiau dviračių sporto pavojingu dėl dopingo, tiek daug kalbama apie jį dėl to, kad su tuo nešvariu sportu yra labai aktyviai kovojama. 

O ar dabar vis dar atsisėdate ant dviračio?

Dabar stengiuosi dviarčiu važiuoti septynis kartus per savaitę. Laiku paklausėte (juokiasi).
 

Visiems kartojome, kad esame iš Lietuvos

L.Baikauskaitė Seule sublizgėjo taip, kad iki šiol visos Lietuvos bėgikės turi į ką lygiuotis. Sidabro medalį 1500 m bėgimo rungtyje iškovojusi lietuvė pasiekė rezultatą, kurio aukso medaliui pakaktų, tarkime, ir Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynesė. 4 min. 0,24 sek. - Lietuvos rekordas, kuriam jau 30 metų.

Šiuo metu JAV gyvenanti 62 metų L. Baikauskaitė specialiai Seulo olimpinių žaidynių 30-mečio paminėjimui atvyko į Lietuvą ir noriai prisiminė 1988-ųjų vasarą vykusias žaidynes.

Laimute, ar greitai prabėgo tie 30 metų?
Tikrai laikas labai skrieja. Prisiminimai patys gražiausi ir mylimiausi, o šiandien jaučiuosi tarsi tų metų net nebūtų buvę. 

Kaip pavyko taip greitai bėgti Seule?

Stebuklais aš nelabai tikiu, net jei jie ir įvyksta, už jų stovi didžiulis darbas, noras, ryžtas, artimųjų ir šalies palaikymas, kuris man širdyje liko visam laikui. 

Į Lietuvą atvykote tik dėl renginio?

Gyvenu Čikagoje. Kvietimą atvykti gavau prieš savaitę. Labai sutrikau, bet beprotiškai norėjau atvykti, tad aš čia. 

O ar dažnai sugrįžtate į Lietuvą?

Taip, kartą į metus visada atvažiuoju. Čia gyvena mano mama, artimieji. 

Ar olimpiniame kaimelyje visi lietuviai gyveno kartu? Gal leisdavote laiką drauge?
Ne taip ypatingai, todėl kad varžybų tvarkaraštis buvo labai skirtingas. Bet kuomet krepšininkai iškėlė trispalvę savo balkone, buvo neįtikėtina. Kaip tik Sąjūdis buvo išėjęs iš pogrindžio ir ta dvasia buvo. Visada dalyvavome kaip lietuviai, nepaisant to, kad atstovavome kaip Sovietų sąjungos sportininkai. Ir kai mūsų paklausdavo – „Iš kur jūs?“, visuomet atsakydavome: „Iš Lietuvos“.

Kas labiausiai jums įsiminė Seulo olimpinėse žaidynėse?

Tikriausiai labiausiai įsiminė krepšininkų iškelta Lietuvos trispalvė. Tai įkvepė naujam etapui, kuris man, deja, liko neįgyvendintas. Tai pati didžiausia mano gyvenimo nuoskauda – ruošiausi dalyvauti Barselonos olimpinėse žaidynėse jau kaip Lietuvos atstovė, tačiau nelemta trauma sutrukdė. 

Prisiminkime finalą, kuriame iškovojote sidabrą. Koks jis buvo?

Finalas buvo netradicinis, retai tokių būna. Rumunė Paula Ivan, kuri laimėjo auksą mano rungtyje, bėgant 3000 m pasirinko neteisingą taktiką ir todėl pralaimėjo aukso medalį rusei Tatjanai Samoilenko. Ji turėjo antrą šansą 1500 m distancijoje ir čia jau nebežaidė. Nuo pat starto nurūko į priekį, o kitos 11 merginų nežinojo ką daryti. Aš praktiškai visą laiką bėgau gale, žiūrėjau kas vyksta. Likus apie 200 m pajutau, kad dar turiu energijos ir galingai finišavau bei iškovojau sidabrą. 

Jums iki šiol priklauso šalies rekordas. Kodėl iki šiol jo niekas nepagerino?

Tikrai atsiras, kas pagerins. Matyt, dar neatėjo laikas. Labai linkiu mano rekordą pagerinti. Aš visokeriopai palaikysiu tą sportininkę ir, jei dar būsiu gyva, atvyksiu asmeniškai pasveikinti. 

Jūsų rezultato būtų pakakę laimėti ir Rio de Žaneirio olimpiadą - joje auksas atiteko Kenijos bėgikei, kuri finišavo per 4 min. 8,92 sek.

Žinote, kas praėjo, neverta dėlioti ir žiūrėti, kas būtų, jeigu būtų. Visada stenkimės daryti tai, ką galime geriausiai čia ir dabar. Tai yra svarbiausia sporte. Olimpinės žaidynės yra vienos iš aukšto lygio varžybų, bet tas dėmesys, ažiotažas, sukelia nervinį stresą sportininkams. Kai kurie sportininkai fiziškai gali būti čempionais, bet morališkai – ne. 

Kodėl apsigyvenote JAV, ką ten veikiate?

Išvykau atsitiktinai, kadangi gavau traumą ir gydymas truko du metus. Sugrįžti į sportą jau nebebuvo šansų. Norėjau pasigerinti savo materialines sąlygas, galvojau, užsidirbsiu keletą tūkstančių doleriukų, nusipirksiu didesnį butą, automobilį. Laimėjau žalią kortą ir nutariau pabandyti. Taip ir bandau jau 20 metų. Bet tikrai sugrįšiu. 
 

Po Barselonos reikėjo baigti karjerą

Daug kas pamiršta, kad disko metiko 58 metų R.Ubarto kolekcijoje yra ne vienas, bet du olimpiniai medaliai. 1992 metais Barselonoje iškovotą auksą žinome visi, tačiau iš Seulo lietuvis taip pat grįžo ne tuščiomis - nusviedęs diską 67 m 48 cm, parsivežė sidabro medalį. 

R. Ubartas apgailestauja, kad Seule nepavyko užlipti ant aukščiausio pjedestalo laiptelio - pasak atleto, tiek pasiruošimas, tiek ir rezultatai rodė, kad auksas ranka pasiekiamas.

Ar greitai prabėgo metai nuo Seulo žaidynių?

Tie metai prabėgo labai greitai, pergalės neužmirštamos, aišku, kai kurie prisiminimai išsitrina. Tai buvo mano gyvenimo tikslas, sporte praleidau 27 metus, o olimpiniai medaliai buvo tikslo viršūnė. 

Kas labiausiai įsirėžė į atmintį Pietų Korėjoje?

Labiausiai į atmintį įsirėžė žaidynių atidarymas ir uždarymas. Seule aš labai norėjau būti pirmas, pasauliniai rezultatai rodė, kad tikrai galėjau būti pirmas. Krepšininkų pergalės ir lietuvių medalių gausa taip pat niekada neužsimirš.

Ar įmanoma palyginti jūsų auksą Barselonoje ir sidabrą Seule?

Tai visiškai nesulyginami pasiekimai. Barselona yra Barselona. Viršūnė, pirmas nepriklausomos Lietuvos medalis, mano, kaip sportininko pasiekimų viršūnė. Po to medalio man ko gero reikėjo baigti karjerą. Kitą olimpiadą man būtų buvę labai sunku laimėti. 

Kaip paaiškintumėte tai, kad Seulo žaidynėse tiek daug lietuvių iškovojo medalius?

Matyt sporte būna viena karta stipresnė, kita silpnesnė. Seulo karta, tiek krepšininkai, tiek futbolininkai, lengvaatlečiai 1988 metais buvo savo karjeros pike. Meistriškumas, sėkmė, fortūna, viskas sukrito vienais metais.

Jūs, Virgilijus Alekna, Andrius Gudžius. Kaip paaiškinti šitą grandinėlę?

Tradicijos geros, puikūs treneriai. Lietuviai yra gana aukšti, šaltų nervų, kas ypač svarbu disko metime. Visi mes stambūs, tvirtų rankų, aukšti, augę kaimę prie žagrės, stiprūs. Tarp trijų milijonų turėti tokią nenutrūkstamą prizų grandinę yra neįtikėtina. 
 

Kiekvienas gyvena savo laike. Tada mums viskas atrodė labai gerai. Bet tobulėja ir sporto salės, ir metodikos, viskas keičiasi. Dabar jau galime pasakyti, kad yra geriau. Bet tada mums atrodė, kad viskas tobula.