Čempiono sūnus jau pasiprašė disko

Andrius Gudžius planavo iškart po Europos pirmenybių kartu su treneriu nulėkti į žvejybą. Bet keliavo į treniruotę.

Sugrįžęs iš Europos čempionato Berlyne, kur paskutiniu metimu nuskynė auksą, Andrius Gudžius kitą dieną jau treniravosi Kaune. Tiesa, mėtė lengvesnį nei įprasta diską ir kelis kartus nusviedė jį daugiau nei 70 metrų. Sumanymą kartu su treneriu Vaclovu Kidyku pasėdėti su meškere rankose sujaukė žemyno pirmenybių organizatoriai. Disko metikų apdovanojimo iškilmės, turėjusios vykti kitą dieną po varžybų, dėl audros grėsmės buvo nukeltos dviem dienoms, tad teko keisti kelionės grafiką, o kartu ir kitus planus.

„Neišdegė tas mano planas. Sugrįžus į namus, teko kibti į darbus, nes laukia kitos svarbios varžybos. Ko gero, pažvejoti teks tik po sezono“, – šyptelėjo į gimtinę grįžęs atletas.

27 metų pasaulio čempionas iš Lietuvos Berlyne pergalę iškovojo paskutiniu – šeštuoju – metimu. Jo mestas diskas nuskriejo 68 m 46 cm. Po ketvirtųjų metimų lyderiu buvo 25-erių švedas Danielis Ståhlis (68 m 23 cm). Jam atiteko sidabro medalis.

Pasaulio ir Europos čempiono treneris, Seulo, Barselonos, Atlantos ir Sidnėjaus olimpinių žaidynių dalyvis V. Kidykas negailėjo gražių žodžių savo auklėtiniui: „Neturiu tikslo girti Andrių, koks jis geras sportininkas ir puikus kovotojas. Tą visi matome, tai rodo ir jo pelnyti medaliai. Man imponuoja ir kitos auklėtinio savybės. Praėjusiais metais po pasaulio čempionato buvome pakviesti į susitikimą su Jono Pauliaus gimnazijos moksleiviais.

Buvau sužavėtas jo kalba. Jam po susitikimo pasakiau, kad gailiuosi, jog neturėjau diktofono. Jis paklausė, o kam jo prireikė. Atsakiau: šitaip gražiai pakalbėti gali tik retos asmenybės. Andrius mokiniams pasakojo motyvuotai – jeigu jie nenori sportuoti, yra ir kitų gyvenimo sričių, kurias galima išbandyti.

Po tokios įtaigios jo kalbos buvau pakylėtas ne ką mažiau nei po jo svarių pergalių disko metimo sektoriuje. Mane ypač džiugina, kad Andrius ne tik puikus sportininkas, bet ir nuostabus žmogus.“

Andriau, Berlyne turėjai puikią palaikymo komandą: pirmą kartą čempionatą stebėjo tavo šeima – žmona Dovilė, ketverių dukra Viktorija ir septynerių sūnus Andrius. Gal jie taps tavo būsimų pergalių talismanais? – paklausiau A. Gudžiaus.
Visą laiką jie mane palaiko, tuo labai džiaugiuosi. Šiemetis čempionatas buvo surengtas mums patogioje vietoje, netoli Lietuvos, todėl šeima ir atvyko manęs palaikyti iš arčiau. Jie pirmą kartą buvo tokiame stadione, matė mane kovojantį ir jų emocijos buvo didžiulės.

Ar šeima tave įkvėpė, suteikė papildomų jėgų siekti pergalės? O gal tau geriau, kai artimieji nemato tos sunkios kovos?

Kai per varžybas ateini į sektorių kovoti, atsijungi nuo išorinio pasaulio: dirbi savo tiesioginį darbą ir nesidairai į tribūnas. Visas susikoncentruoji į disko metimą. Jei mintys kažkur lakstys, tai ir rezultatų nebus. Ar šeima mane ir toliau palaikys per varžybas? Jeigu tik būtų galimybė, jie tikrai atvažiuotų manęs palaikyti.

Praėjusiais metais, kai tapai pasaulio čempionu, tavo sūnus dvi dienas kieme mėtė viską, kas tik pakliuvo po ranka ir tau sakė: „Tėte, žiūrėk, aš irgi taip moku.“ Gal mažasis Andrius šiemet jau ir diską pačiupinėja?

Taip, jis dabar jau yra užsidegęs disko metimu, užsisakė vaikiškų diskų, nori bandyti. Gerai, tegul žaidžia. Tačiau reikia, kad jis dar paaugtų, sulauktų bent 14-os, tada būtų galima ir apie treniruotes pagalvoti.

Ar sūnus Berlyne suprato, ką padarei?

Suprato ne tik jis, kas ten įvyko, bet ir dukrelė. Galima sakyti, jie abu stadione gyvena, nuo mažų dienų žino tas pergales. Kai jų tėtis vienu metu buvo antras, jiems buvo lyg tragedija.

Kai tapai Europos čempionu, ar radai jėgų ir stadione stebėjai mūsų lengvaatlečių pasirodymą?

Buvau stadione ir sirgau už lietuvius. Stebėjau ir Airinės Palšytės šuolius, ir Livetos Jasiūnaitės metimus. Labai džiaugiausi jų startais.

Dar 2007 m. treneris V. Kidykas teigė, kad turi ypač gerą vieną savybę – moki susikaupti paties aukščiausio rango varžyboms, gerai nusiteikti psichologiškai. Kaip tau pavyksta tai padaryti, iš ko mokaisi: lankai specialias paskaitas, sėdi bibliotekose ir skaitai viską, kas susiję su psichologija, ar dar ką nors?

Viskas daug paprasčiau. Psichologiškai tvirtėju sulig kiekvienomis varžybomis, patyręs nesėkmes ir pralaimėjimus. Disko metimų sektoriuje aš sukiojuosi jau 14-i metai. Sudalyvavau šimtuose varžybų, iš to ir susikaupia patirtis.

Ar esi laimėjęs daug varžybų paskutiniu bandymu?

Esu laimėjęs, kai dar varžiausi vaikų, jaunių, jaunimo grupėse. Per pirmuosius bandymus gal daug norėdavau, todėl nelabai išeidavo. Tekdavo krapštytis paskutiniais metimais. Dabar, kai dalyvauju suaugusiųjų varžybose, paskutiniais metimai varžybas esu laimėjęs gal porą ar trejetą kartų.

Atėjus patirčiai, koncentruojamės į pirmuosius tolimus metimus. Jeigu jie nepavyksta, tada labai stengiesi per paskutinius. Tačiau tai neplanuojamas dalykas.

Ar prisimeni savo pirmąsias tarptautines varžybas? Atrodo, kad tai buvo Tailande vykusios pasaulio vaikų žaidynės...

Prisimenu, bet jose stumdžiau rutulį. Tai buvo paprastos varžybėlės. Kaip skamba, taip ir yra – vaikų žaidynės.

2007 m. prieš pasaulio jaunių čempionatą Ostravoje (Čekija) savo trenerį V. Kidyką tikinai, kad turi užimti trečiąją vietą. Treneris tau pasakė, kad tai labai puiku, svajoti niekas nedraudžia, bet apie tai niekam nereikia garsiai sakyti. Treneris jau tada įžvelgė, kad pačios svariausios tavo pergalės turėtų ateiti po dešimties metų, jei užteks kantrybės ir jėgų. Pasirodo, jis neklydo.

Treneris ne vienus metus sukasi disko metimo pasaulyje, įsivaizduoja, kiek trunka pasirengimas. O dėl tos trečiosios vietos, tai visą laiką pasikalbi su treneriu. 2007 m. dar tik žengiau pirmuosius žingsnius kaip disko metikas. Pasaulio jaunių čempionatui buvau neblogai pasirengęs, realizavau save.

Kadangi tavo treneris geras orakulas, o dabar jis kalba, kad galėtum bandyti pagerinti vokiečiui Jürgenui Schultui priklausantį 32 metų senumo pasaulio rekordą (74 m 8 cm), gal ir vėl jo žodžiai išsipildys?

Treneris mažais tikslais manęs niekada nelepina. Aš taip drąsiai nedrįsčiau teigti. Gal kada gyvenime, duok Dieve, ir pavyks priartėti prie to rezultato. Būtų ypač malonu, bet teigti, kad esu pajėgus tai padaryti, – tikrai negaliu. Dar toli tas rezultatas, reikia daug dirbti. Rekordai taip negimsta, kad, va, atsikėliau ir sakau: gerinsiu rekordą. Taip nebūna. Pasvajoji – gerai, svarbu turėti tikslą.

Ir olimpinis čempionas Romas Ubartas, ir tavo treneris Vaclovas Kidykas teigia, kad tavo galva –- tikras kompiuteris. Ką gali pasakyti apie tą kompiuterį?

Manau, kad kiekvieno galvoje yra kompiuteris. Tiesiog per savo sportinę karjerą patyriau daug nesėkmių, jos mane užgrūdino, pasimokiau iš jų, gal taip reikėtų sakyti. Be to, patirtis, pasirengimas, fizinė forma. Kai esi pasirengęs, tada ir susikaupti lengviau. O jeigu balansuoji ant sezono ar tos dienos galimybių ribos, tada ir susikaupimas būna sudėtingas.

Iki šiol kalbėdavai apie tris savo pagrindinius tikslus: pirmasis – užauginti dorus ir gerus vaikus, antrasis – tapti olimpiniu čempionu ir trečiasis – būti geru, teisingu, doru žmogumi. Gal per tą laiką atsirado ir ketvirtasis siekis?

Ne, kažkaip niekas nepasikeitė, gairės tos pačios.

Kas tau didžiausias pavyzdys gyvenime?

Net ir nežinau, idealų turiu. Tačiau kiekvienas einame savo kelią, turime savo tikslų. Tiesiog bandau gyventi vadovaudamasis teisingomis vertybėmis ir jų laikytis.

Turi brolį – 18-os Mantą, ir 24-erių seserį Astą. Ar jie nebandė tapti profesionaliais sportininkais?

Brolis truputį juda, bet kaip profesionalas nesportuoja. Kiekvienas turi savo kelią.

Ką gali pasakyti apie Virgilijaus Aleknos sūnus Martyną ir Mykolą, kurie su tėvais buvo atvažiavę į Berlyną ir matė tavo įspūdingą pergalę?

Taip, jie buvo Berlyne, bet nesusitikom. Martynas perspektyvus, jis nuolat gerina savo rezultatus. Sportininkas turi puikų trenerį Mantą Jusį. Jeigu viskas vyks pagal planą, Martynas nepatirs traumų, jam padės tėvas ir jo klausys, turėtų būtų visai neblogai. Martynui linkiu geros karjeros. O apie Mykolo metimus kol kas dar anksti spręsti.