Rinktinės vedlys pažadais nesimėto

„Žinote, sporte visi prietaringi. Niekas labai nenori tokių kalbų. Darai, bet stengiesi nesakyti „op“, kol neperšokai griovio. Dirbame, svajojame, bet prognozuoti nenoriu“, – LTOK žurnalui „Olimpinė panorama“ sakė treneris.
 

Lietuvos boksininkai per pastaruosius šešerius metus, praėjusius nuo bronza suspindusios Londono olimpiados, iš Europos čempionatų parvežė tris medalius, bet nė vieno iš pasaulio pirmenybių. 

Nei Evaldas Petrauskas, nei Eimantas Stanionis Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse ketvirtfinalio nepasiekė. Londone 2012 m. E.Petrausko iškovota bronza kol kas yra vienintelis Lietuvos boksininkų olimpinis apdovanojimas, iškovotas po nepriklausomybės atkūrimo. 

„Boksas, kaip ir visos sporto šakos, vertinamos pagal rezultatus. Nepasakyčiau, kad esame aukštai, bet ir nesame žemai. Kažkur per viduriuką, sakyčiau, – dabartinę Lietuvos bokso padėtį trimis sakiniais apibūdina treneris. – Daug, aišku, dar darbo reikia įdėti, kad būtų labai gerai. Bet situacija normali ir esame pasiruošę iškovoti kelialapių į Tokijo olimpines žaidynes.“

Paklaustas to, kas įrašyta šio teksto įžangoje, V.Bružas nusijuokia: „Nerimo visąlaik yra, nes atrankos sistema nuolat keičiama, keičiasi ir sportininkai – vieni nustoja sportuoti, kiti išeina į profesionalus. Bet tai normalu. Manau, nėra Lietuvoje tokių sporto šakų, kurių atstovai būtų ramūs dėl patekimo į olimpines žaidynes. Daug įvairių dalykų turi sutapti į viena, tad nerimo visuomet yra.“

Evaldas Petrauskas ir Eimantas Stanionis – šie sportininkai išliks pagrindinės Lietuvos bokso federacijos figūros iš pradžių kovoje dėl Tokijo kelialapių, o po to, jei pateks, ir dėl medalių. Nepaisant to, kad yra pasukęs į profesionalųjį boksą, E.Stanionis žadėjo grįžti ir pamėginti įšokti į Japonijon riedėsiantį traukinį.

„E.Stanionis žadėjo dalyvauti atrankoje. Jis nori dalyvauti olimpinėse žaidynėse, nori iškovoti medalį. Bet ne viskas nuo jo priklauso. Pirmiausia priklausys nuo to, ar pavyks suderinti su klubu ir ar neturės traumų“, – paaiškina V.Bružas. 
 

2015 m. E.Stanionis tapo Europos čempionu, bet po nesėkmingų Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių pasuko į profesionalųjį boksą ir kol kas pasiekė šešias pergales iš tiek pat galimų. 

Sėkmingai karjera profesionalų ringe klostosi ir Egidijui Kavaliauskui. Šis boksininkas kelis olimpinius ciklus apskritai buvo viena didžiausių Lietuvos sporto vilčių, bet olimpinėse arenose E.Kavaliauskui fatališkai nesisekė. Tapęs profesionalu E.Kavaliauskas, kuriam dabar 30 metų, jau pasiekė 20 pergalių iš eilės (16 nokautų) ir dukart apgynė Šiaurės Amerikos (NABF) pusvidutinio svorio kategorijos čempiono diržą. Kalifornijoje įsikūręs lietuvis nuolat yra minimas tarp pretendentų pakovoti dėl pasaulio čempiono titulo.

E.Petrauskas buvo kylantis 20-metis boksininkas, kai 2012 m. Londone iškovojo bronzos medalį. Tačiau prognozės apie įspūdingą karjerą pildėsi tik iš dalies. Bronza 2015 ir 2017 m. Europos čempionatuose – svariausi šilutiškio laimėjimai po Londono, bet turbūt nevisiškai tai, ko buvo tikėtasi po fantastiško olimpinio starto.
 

„Jis patyręs sportininkas, stipraus charakterio. Tikrai nori dalyvauti olimpiadoje ir yra vertas. Nemanau, kad jo karjeros pikas jau praėjo. Stengsimės, kad kuo aukštesnį piką pasiektų prieš Tokijo žaidynes“, – sako rinktinės treneris. 

 „Yra jaunų talentingų vyrų, pavyzdžiui, Saimonas Banys ar Vytautas Balsys. Jie jauni, bet jei dirbs, turės sąlygas, – bus geri boksininkai. Galbūt net pasaulinio lygio. Neaišku, pasiseks jiems ar nepasiseks, bet yra perspektyvūs. Vertindami tai manome, kad Tokijui besiruošianti komanda nėra tokia prasta. Gal nesame tokie stiprūs kaip ankstesnį ciklą, bet kelialapių tikimės iškovoti“, – viliasi V.Bružas.

Treneris atkreipia dėmesį į tai, kad atvertos durys profesionalams grįžti į mėgėjų boksą konkurenciją olimpinėje atrankoje ir pačiose žaidynėse tik padidins – medalį iškovoti bus dar sunkiau.
 

„Anksčiau būdavo draudžiama grįžti. Jei išėjai, kelio atgal nebuvo. Dabar taip nėra. Prieš Rio de Žaneiro olimpiadą pasikeitė požiūris, buvo pakeistos taisyklės. Jei profesionalas nori grįžti, jei suderina su savo klubu – jis gali. Tarptautinė bokso mėgėjų asociacija (AIBA) netgi tą skatina“, – apie įvykusius pokyčius pasakoja V.Bružas.

Rio de Žaneire didelio bumo dar nebuvo – dalyvavo vos keli profesionalai, ir toli gražu ne patys garsiausi. Tačiau AIBA deda pastangas, kad Tokijuje gerbėjai išvystų daugiau profesionalų bokso žvaigždžių. 

„Manau, tai geras ženklas, didelė reklama boksui. Bus lengviau pritraukti ir rėmėjų, ir žiūrovų, tempti visą mėgėjų boksą į priekį. Aišku, patys sportininkai ir klubai turės apsispręsti. Jei klubas sakys „ne“ arba užsiprašys velniškų pinigų už draudimą, kaip, pavyzdžiui, krepšinyje, daug žvaigždžių gal ir neišvysime. Bet šis barjerų sulaužymas buvo būtinas“, – įsitikinęs rinktinės treneris.

Bet yra ir kita medalio pusė. V.Bružo tikinimu, konkurencija neabejotinai didės, medalį iškovoti bus dar sunkiau, tačiau mėgėjų ir profesionalų varžybų specifika labai skiriasi, kitoks pasirengimas, todėl tikrai nebus taip paprasta profesionalams sugrįžti.  

Treneris nesmerkia mėgėjų boksą paliekančių sportininkų. „Jei žiūrėtume tik iš mėgėjų sporto pusės, tada taip, mes nukenčiame, kai tokio lygio boksininkai, kaip E.Kavaliauskas ar E.Stanionis, išeina į profesionalųjį sportą. Bet apskritai Lietuvos bokso lygiui ir ypač prestižui tai labai gerai. Tai yra garbė. Be to, ir patiems sportininkams tai naujos sąlygos tobulėti, užsidirbti, pasiekti didesnį žinomumą“, – pabrėžia V.Bružas.
 

Treneris tikina, kad AIBA prezidentas Ching-Kuo Wu deda ypač dideles pastangas, kad atotrūkis tarp mėgėjų ir profesionalų bokso mažėtų. Įkūrė pusiau profesionalią WSB („World Series of Boxing“) lygą, imasi kitų iniciatyvų. 

„Bet tai velniškai sunkus darbas. Kol kas išties sunkiai sekasi vytis – pritraukti tiek pinigų, tiek rėmėjų, tiek žiūrovų, tiek transliacijų. Dėl to ir einama į kontaktą su profesionalais, kad atsirastų bendrų renginių, bendrų tikslų. Buvo labai didelė atskirtis ir tai trukdė bokso plėtrai“, – aiškina V.Bružas.

Paklaustas, kaip vertina kylantį mišrių kovos menų, galbūt taip pat atimančių iš bokso talentų ir žiūrovų, bumą, treneris išlieka itin diplomatiškas: „Kiekvienas dirba savo darbą. Jei jie nugriebia daug žiūrovų, sportininkų, mes turime dirbti, kad nugriebtume dar daugiau. Neturime žiūrėti kaip į priešus. Turime dar labiau stengtis.“

Siekdamas lygybės, kad visose olimpinėse disciplinose vienodai varžytųsi ir vyrų, ir moterų, Tarptautinis olimpinis komitetas prieš 2012 m. žaidynes į olimpinę programą įtraukė ir moterų boksą. Tačiau V.Bružas atsidūsta išgirdęs klausimą apie Lietuvos boksininkių galimybes sužibėti žaidynėse.
 

„Plėtojamas moterų boksas, bet sunkiai. Nėra populiarus. Yra merginų, vyksta varžybos, bet konkurencijos labai mažai. Iš jų kažko tikėtis ir planuoti olimpinėms žaidynėms turbūt negalima, bet dirbama ta kryptimi“, – sako treneris.

Pasak jo, sunku ir dėl to, kad gana vėlai, palyginti su kitomis šalimis, į moterų boksą Lietuvoje atsigręžta. „Kita vertus, visose moterų sporto šakose tas pats. Netgi su krepšininkėmis daug bėdų – nėra šalyje reikiamos konkurencijos, todėl į olimpines žaidynes krepšininkėms, manau, kol kas sunku patekti.“ 

Kita bokso žaizda, pasak V.Bružo, – trenerių darbo sąlygos: „Dirbti būtų kam, bet naujų trenerių beveik neateina. Kodėl? Manau, dėl atlyginimų sistemos. Jauni treneriai uždirba tikrai mažai. Pradedantis treneris gauna 400 eurų, taigi patrauklumas nedidelis. Reikia galvoti valstybiniu mastu, kad sistema keistųsi, nes pritraukti jauną trenerį, siūlant tokį atlyginimą, sudėtinga. Fanatiškų trenerių yra, bet ne tiek daug kaip anksčiau. Dabar žmonės į gyvenimą žiūri praktiškiau, pragmatiškiau. Būna, pabando ir meta, nes mato, kad negalės pragyventi. Tam, kad treneris uždirbtų, reikia rezultatų, o rezultatui pasiekti reikia ne metų ir ne dvejų.“