Išsipildžiusi jaunystės svajonė

Sporto centro „Sūduva“ direktorius Gintautas Janušauskas džiaugiasi patyrusia darbuotojų komanda ir auklėtinių rezultatais. Iš kone 300 čia besitreniruojančių moksleivių kasmet 80–90 tampa įvairių amžiaus grupių Lietuvos čempionais ir prizininkais. Vien 2017 m. stipriausiais iš bendraamžių tapo 30 marijampoliečių. Kas dešimtas – Lietuvos čempionas, kas trečias – prizininkas. 

„Trenerių darbo kokybė tikrai gera. Visoje Lietuvoje žinomi mūsų sunkiaatlečiai, vadovaujami trenerio Alvydo Kirkliausko. Išugdėme ir Klaipėdos sunkiaatlečių centrui atidavėme Aurimą Didžbalį, Žygimantą Stanulį, dar kelis stiprius vaikinus. Lietuvos jaunučių ir jaunių čempionais bei prizininkais tapo nemažai mūsų boksininkų, lengvaatlečių“, – teigia liepos 26-ąją 60 metų jubiliejų atšventęs G. Janušauskas. 

Pastaruoju metu jį ypač džiugina boksininkių mergaičių, kurios pačios ateina ir prašosi priimti į grupes, antplūdis. 
 

G. Janušauskas yra ir Marijampolės sporto klubų sąjungos „Žalgiris“ pirmininkas, ilgametis Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ prezidiumo narys.
 

Tad ypač karšta Gintautui buvo šių metų gegužė, kai Marijampolėje vyko „Žalgirio“ sporto draugijos miestų grupės finalinės žaidynės. Reikėjo rūpintis ir visomis penkiomis savo komandomis, kurios dalyvavo žaidynėse, ir visa žaidynių organizacija. Darbo netrūko, tačiau G. Janušauskui pavyko suburti gerą komandą ir viskas ėjosi puikiai.
 

G. Janušauskas su sportu draugauja nuo mažumės. Jo tėvas, jaunystėje žaidęs krepšinį, savo antroką sūnų nuolat vesdavosi į Kauno halę žiūrėti bokso, lengvosios atletikos, krepšinio varžybų.

Vaikinas panoro lankyti krepšinio pratybas. Jį kelerius metus treniravo Ona Butautienė. Tačiau būdamas nedidelio ūgio neturėjo vilčių tapti geru krepšininku. Dabar jis apgailestauja, kad tuometė Kauno 4-oji vidurinė mokykla (dabar – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazija) neturėjo sporto salės, visos kūno kultūros pamokos vykdavo priešais esančiame parke, kur tekdavo bėgioti asfalto takeliais. 

„Kai prie mokyklos buvo pristatytas kompleksas, tapęs Moksleivių sporto namais, sportuoti jau buvo geros sąlygos – buvo ir plaukimo baseinas, krepšinio sporto salės, o tinklinio salė buvo skirta mokyklai“, – prisimena G. Janušauskas.

Tuomet dar moksleiviui pamačius populiarias „Kauno taurės“ lengvosios atletikos varžybas, kuriose dalyvavo to meto legendiniai šuolininkai į aukštį Valerijus Brumelis, Kęstutis Šapka, šuolininkai į tolį Igoris Ter-Ovanesianas, Antanas Vaupšas, jis nutarė tapti lengvaatlečiu.

Gintautą treniravo mokyklos kūno kultūros mokytojas Kostas Zabukas. Iki dešimtos klasės pagrindinė jaunojo sportininko distancija buvo 800 m bėgimas, per Lietuvos jaunių čempionatus triskart tapo prizininku. Po to pasirinko 400 m bėgimo su kliūtimis rungtį.

„Dar baigęs aštuonias klases 1972 m. jau žinojau, su kuo susiesiu savo tolesnį gyvenimą. Su klase Panemunės miške užkasėme butelius su savo svajonėmis, kuo norime tapti. Mano svajonė išsipildė. Mačiau, kaip dirba mano treneris, žavėjausi šia specialybe. Niekada nemėgau nieko daryti per prievartą. Kai žmogus ateina sportuoti su noru, o dar yra ir talentingas, su juo susigyveni ir jauti didelį malonumą dirbti“, – prisipažįsta G. Janušauskas. 

1980 m. baigęs tuometį Kūno kultūros institutą, jis pasiprašė paskiriamas į Marijampolę, nes Gintauto žmona buvo marijampolietė ir jauna šeima turėjo, kur gyventi. Ketverius metus jis dirbo lengvosios atletikos treneriu, o 1985 m. tapo „Žalgirio“ miesto tarybos pirmininku. 
 

„Penkerius metus gaudavau atlyginimą, tačiau artėjant nepriklausomybei viskas ėmė strigti. Vis dėlto mums pavyko išsaugoti miesto „Žalgirį“ ir jo veiklą iki šios dienos“, – džiaugiasi Gintautas. 

1993 m. G. Janušauskas buvo paskirtas Marijampolės sporto skyriaus vedėju, o 1996 m., įkūrus sporto centrą „Sūduva“, – jo direktoriumi. Centras kultivuoja šešias sporto šakas: graikų ir romėnų imtynes, dziudo, boksą, sunkiąją atletiką, dviračių sportą ir lengvąją atletiką. 

Centre darbuojasi 17 trenerių. Sporto centre metodininke dirba ir G. Janušausko žmona Eglė.

Visą gyvenimą praleidęs sporto srityje, G. Janušauskas kiek apgailestauja, kad jo pavyzdžiu nepasekė dukros Vaida, Dovilė ir Ieva. Tačiau, kaip pats sako, viską atperka tai, kad jau 22 metai jis yra senelis, dukros jam padovanojo keturis anūkus.

„Sūduvos“ sporto centrui priklauso stadionas, kurio patalpose – bokso, dziudo ir sunkiosios atletikos salytės ir dviračių sporto bazė, o kitoje gatvės pusėje – dar viena bokso salė. Viskas vietoje. Kita vertus, sporto bazė – ir nemažas rūpestis. 
 

„Ši sporto bazė buvo pastatyta prieš 50 metų. Visi mano, kad sporto centrui jos užtenka, o aš sakau, kad neužtenka, kad ji savo jau atgyveno. Įtikinau miesto valdžią, kad viską nugriautume ir statytume naują. Parengėme projektą, už jį sumokėjome pinigus, tačiau viskas liko tik popieriuje. Miestas atranda vis kitų interesų“, – nerimauja Gintautas. 

G. Janušauskas dirba ir lengvosios atletikos treneriu, ugdo trumpųjų nuotolių bėgikus bei šuolininkus, o laisvalaikiu žaidžia krepšinį, atstovauja miesto veteranams, kuriems jau per 50 metų: „Pradėjome nuo 35-erių, kai Lietuvoje 1995 m. vyko Pasaulio lietuvių sporto žaidynės. Tada subūrėme komandą, dalyvavome žaidynėse, o dabar visi kartu treniruojamės toliau, dalyvaujame Lietuvos veteranų čempionate.“