Žadėjo evoliuciją, padarė revoliuciją

„Kaip ir visi kiti medikai, buvau atleistas iš Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) – pagarbiai, be pykčių, be konfliktinių situacijų, su išeitinėmis. Ir tą pačią dieną buvau pasamdytas Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos. Iš principo kaip dirbau su kanojų ir baidarių irklavimo rinktine, tuo pačiu tempu, ritmu dirbu ir dabar. Net, sakyčiau, išėjo į naudą, nes LOSC dirbome už beveik minimalius atlyginimus, nors ten būdavo kitokių paskatų – mokymų, kursų ir panašių dalykų, o dabar federacijos samdo už gana komercines kainas“, – apie pokyčius sako jau daugiau nei dešimtmetį su sportininkais dirbantis Jurijus Vaščenkovas.

Keletas „bet“
 

Bet ne visų LOSC dirbusių sporto medikų darbo sąlygos beveik nepakito. Kaip žinoma, po Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) įgyvendintos sporto finansavimo reformos sporto medicinai neskiriama pinigų, o sistema, pagal kurią sporto medikai gaudavo lėšų, išardyta. 
 

„KKSD žadėjo, kad pinigų sporto medikams skirs federacijos, bet sporto medikas juk negali sėdėti kaip laisvasis menininkas ir laukti, ar jį kas nors samdys, ar nesamdys. Arba kaip operos dainininkas, kurį gali kviesti padainuoti vienas ar kitas teatras. Jei sporto medikas neturės konkrečios darbo vietos – praras licenciją, be kurios negalės dirbti“, – į specifinį niuansą atkreipia dėmesį sporto medikus vienijančios Lietuvos sporto medicinos federacijos prezidentas Algimantas Blažys. 

Būtinybė išsaugoti licenciją privertė praktiškai visus sporto medikus sukti į privačią praktiką, tačiau ir čia atsirado „bet“, mat verstis privačiai, steigti savo „uabus“ arba užsiimti individualia veikla ne visiems pasirodė paprasta ir priimtina. Dėl to iš Lietuvoje esamų kelių dešimčių sporto medikų keletas po reformos ne tik atitolo nuo sporto, bet ir apskritai nuo medicinos. 

Įdarbinti medikus įstengia tik didelės ir turtingos federacijos, kurių, ne paslaptis, nėra daug. „Didelės, turtingos ir turinčios gerą savivaldą bei protingą tarybą“, – priduria J.Vaščenkovas. Bet ką daryti mažoms, kurios nepajėgios samdyti atskirų specialistų? Iki šiol centralizuota sistema palengvino darbą silpnesniems ir ne tokiems turtingiems. 
 

„Kur jiems kreiptis, kur eiti – pas savo apylinkės gydytoją? Žinot, kiek Lietuvoje yra sporto federacijų? Panašiai tiek, kiek sporto medikų mūsų šalyje. Bet ne visos išgali juos samdyti. O didžiosioms vieno sporto mediko mažai, mažosioms galbūt vieno per daug, joms reikia 0,2 ar 0,3 žmogaus. Kaip juos išdalinti? – retoriškai klausia A.Blažys. –
Anksčiau, kai gydytojas turėjo darbo vietą, pas jį ateidavo sportininkas. O dabar, taip išeina, gydytojas pats turi sportininką susirasti. Labai painu.“

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Sporto medicinos ir antidopingo komisijos pirmininkas, ilgametis olimpinės rinktinės vyriausiasis gydytojas Dalius Barkauskas pateikia tokį pavyzdį: „Jei esi gerai paruoštas specialistas, pradedi dirbti privačiai, tau sekasi, turi pacientų, o nuo važinėjimo po stovyklas ir varžybas su sportininkais jau esi pavargęs, plius dirbdamas privačiai uždirbi daugiau, nei nuolat važinėdamas, natūraliai kyla klausimas, ko ten grįžti. Nebent mokėtų atitinkamus pinigus.“ 

Su pinigais susijęs dar vienas „bet“. Pasak kineziterapeuto J.Vaščenkovo, esama ir tokių sportininkų, kurie norėtų gauti medicininių paslaugų, bet federacijos atsisako už jas mokėti. Arba sportininkai pasiryžę iš savo individualių lėšų su medikais atsiskaityti, bet federacijos valdžia nesutinka. Gerai tai ar blogai, kad dabar nuo federacijos valdžios supratimo pinigų skyrimo kryptys priklauso, šiuo atveju sportininkams spręsti. 

Dar vienas „bet“ – išardžius centralizuotą sistemą padidėjo sporto medikų paslaugų įkainiai. „Jeigu einame komerciniu principu, medicinos paslaugos nebūna pačios pigiausios. Tik turėdamas valstybės finansuojamą struktūrą įkainius gali suvesti į minimumą. Tada sportininkas gauna kokybiškas paslaugas už optimalią kainą“, – paaiškina 21 metus LOSC šias paslaugas teikęs D.Barkauskas. 
 

Reforma dėl reformos
 

Kalbinti sporto medikai iki šių metų sausio gyvavusios centralizuotos sistemos neidealizuoja, nes, ne vieno jų tikinimu, nė viena sistema iki galo nėra tobula, visada bus įvairių nuomonių ir taisytinų dalykų. Gyvenimas eina į priekį ir žmogus turi prie to prisitaikyti. Bet ne vienus metus kurta ir puoselėta sportininkų rengimo ir medicininio aprūpinimo sistema buvo aiški ir šios srities darbuotojams, ir sportininkams. Ją sugriovus sporto medicina palikta savieigai ir be jokių finansų. 
 

Ilgametis olimpiečių gydytojas D.Barkauskas jam įprastu stiliumi į susidariusią padėtį žvelgia ramiai ir be dramatizmo. Tuščia vieta ilgai nebūna, sako jis, todėl vienaip ar kitaip, bet vis tiek kaip nors bus. „Čia yra kita problema. Įgyvendinant reformą pirmiausia reikia atsakyti į keletą klausimų. Dėl ko ta reforma daroma? Galbūt esame nepatenkinti situacija, ji neprisideda prie rezultatų, per brangi ir panašiai. Reikia aiškiai iš anksto įvardyti, ko siekiame ir kaip tą ketiname padaryti. Arba kitas kelias – darome reformą dėl reformos. Šiuo atveju, mano asmenine nuomone, įvyko reforma dėl reformos. Kokie bus rezultatai – sunku pasakyti, nes praėjo per mažai laiko, elitiniame sporte atskaitos taškas yra olimpinis ciklas. Ar bus galima tvirtinti, kad ši reforma lėmė geresnius sportininkų rezultatus, – stipriai abejoju“, – sako D.Barkauskas. 

Nuo 1996 m. žaidynių visose paskesnėse vasaros ir kai kuriose žiemos žaidynėse dirbęs bei patirtį kaupęs D.Barkauskas primena elementarų dalyką, kad elitinio sporto atsakas yra labai paprastas – valstybės prestižas ir medaliai. Todėl jis siūlo valstybės sporto politikos kūrėjams atsakyti į du klausimus: ar naujoji struktūra leis pelnyti daugiau medalių, ar leis pigiau ir geriau paruošti elitinių sportininkų. „Jeigu ne, tada pasakom, jog reformą darom tam, kad reikėtų kuo mažiau išleisti lėšų, o valstybės prestižas ir medaliai mums nerūpi. Valstybės vyrai turi atsakyti į labai aiškų klausimą: ar profesionalusis sportas, kaip valstybės saviraiškos priemonė, yra reikalingas“, – ne pirmą sykį klausia sporto medikas ir patikina, kad aiškaus atsakymo iš reformos sumanytojų ir įgyvendintojų taip ir neišgirdo. 

Kas pasikeitė Lietuvos sporto medicinos centrui (LSMC), į kurį atlikti tyrimų ir gydytis eina mūsų šalies sportininkai, nutraukus finansavimą? Formaliai žiūrint nieko esminio nenutiko: nuolatiniai klientai nepasikeitė – tai sporto klubų nariai, olimpinės pamainos atletai, olimpiečiai. Bet ilgamečiam šio centro vyr. gydytojui Edmundui Švedui neramu, kad dabar pačius geriausius mūsų sportininkus, olimpiečius jie mato kur kas rečiau, nes šie ateina tik tada, kai jau bėda, kai skauda. O anksčiau, kai ne iš federacijų kišenės ir, kai kada, malonės sportininkai eidavo pas sporto medikus, įvairūs profilaktiniai patikrinimai, tyrimai būdavo atliekami nuolat. „Dabar jokios koordinacijos ir daug rečiau matome pačius geriausius“, – prasitaria E.Švedas.

„Mes puikiai žinome, kaip būna su profilaktiniais patikrinimais. Kol griausmas nenugriaudi, tol valstietis nepersižegnoja, – pašmaikštauja D.Barkauskas. – Taip ir čia – kol nieko neskauda, profilaktiškai tikrintis neiname.“

Ne tik dėl profilaktikos sporto medikams neramu. Specialius tyrimus LSMC pereidavo ir perspektyvūs sportininkai, pamaina. Pavyzdžiui, ateina jaunų žmonių, kurie gali gerai pasirodyti tarp savo bendraamžių, bet jau turi tam tikrų sveikatos problemų. Medikai po apžiūrų pasakydavo, ar į tą žmogų verta investuoti. Kita vertus, tyrimai atliekami ne vien apie investicijas galvojant. Juk gali būti ir gyvybei pavojingų situacijų, jei tam tikrų sveikatos problemų turintis žmogus eis į profesionalųjį sportą. 

„Tokius ir panašius dalykus sporto medikai turėdavo išspręsti, ypač dirbdami su rinktinių kandidatais. Nebelikus centralizuotos sistemos didelis klausimas, ar federacijos bus suinteresuotos siųsti savo pamainos sportininkus pas medikus ir bus pasirengę išgirsti, kad atleiskite, bet keli jūsų kandidatai niekam tikę. Natūralu, kad šioje srityje nieks nepersistengs, nestovės eilėse ir nelauks“, – dar vieną niuansą paliečia D.Barkauskas.

J.Vaščenkovo pastebėjimu, anksčiau visi mūsų sportininkai ir treneriai būdavo atsipalaidavę, nes LOSC vadyba ir valdžia prisiimdavo nemažai organizacinių klausimų, o dabar tą patį turi daryti federacijos. „Atlikti visą vadybinį darbą, rengti išankstines sutartis, tartis su vaistinėmis, dėl papildų tiekimo, dėl papildomų diagnostinių priemonių – visu tuo federacijos turi rūpintis ir planuoti iš anksto, todėl joms prisidėjo didelis krūvis. Dabar vyksta perversmas, šiek tiek košė“, – sako kineziterapeutas. 

Anot sporto sistemos finansavimo reformos iniciatoriaus ir įgyvendintojo KKSD generalinio direktoriaus Edžio Urbanavičiaus, visų pirma ji buvo reikalinga tam, kad trūko aiškumo, kas už ką atsakingas. Ar sporto medikams dabar to aiškumo daugiau?

„Dabar neaišku, kas koordinuoja visą sporto medikų darbą, kas užsiima gydytojų kvalifikacija. Kaip žmogus, dalyvaujantis sportiniame judėjime, girdžiu vien tik neigiamus dalykus, teigiamų kol kas nepasakė niekas jokių. Sporto specialistai sako, kad yra blogai. O ką gero mato reformos sumanytojai, – sunku pasakyti. Jie daug ką sugriovė, kas iki tol gerai funkcionavo. Gal tas naujasis gerumas turi pasimatyti per kurį laiką – man sunku atsakyti“, – nesiima spręsti A.Blažys. 

Daug neaiškumų kyla ir su sportininkais jau keturias dešimtis metų dirbančiam E.Švedui, kuris šioje reformoje įžvelgia daug nepamatuotų ambicijų, bet ne norą padėti geriau veikti šalies sporto sistemai. „KKSD mano, kad olimpiniai renginiai, olimpinės žaidynės – LTOK reikalas, tai tegul LTOK ir rūpinasi. Europos, pasaulio čempionatai, sportininkų medicininis ir mokslinis aptarnavimas – nuo šiol pačių federacijų reikalas. Tokia kryptimi reformą padarė. O kuo KKSD turi rūpintis – nelabai įsivaizduoju, – gūžčioja pečiais E.Švedas. – Dabar visiškai neaišku. Jeigu ne LTOK, iš viso būtų blogai. Liūdniausia, kad KKSD net nėra su kuo susidariusios padėties aptarti. Protingi žmonės dar prieš reformą sakė, kad bus blogai, bet KKSD savo įsikando ir darė. Besidžiaugiančių reforma nepažįstu. Liūdna. Bet ačiū sportininkams, kad jie pagal išgales daro labai daug.“

D.Barkauskas taip pat turi daugiau klausimų, nei iš reformos įgyvendintojų gavo atsakymų. Prieš pertvarką buvo pasiruošimo programos, buvo aiškiai numatytos atsakingos struktūros, o dabar pasakyti, kas už ką atsakingas, patyrusio mediko tikinimu, būtų sudėtinga. 

Aktualus tapo dar vienas klausimas – sporto medikų kvalifikacijos kėlimas. Jei dirbs atskirai po vieną, tai ir savarankiškai kvalifikaciją kels? „Kvalifikacijos kėlimas liko mūsų pačių reikalas, – pripažįsta J.Vaščenkovas. – Manau, centro, branduolio išlaikymas reikalingas. Komanda, komandinis darbas, žinių pasiskirstymas yra stipriau ir turi daugiau perspektyvų nei individualaus asmens darbas. Anksčiau žinodavau, kad už manęs yra užnugaris. Gerai, kai gerai, bet jeigu kas nors negerai – gali kreiptis į kitą gydytoją. O dabar geriausiu atveju gali pasiūlyti sportininkui pasidaryti tyrimus kažkur kitur, važiuoti į kokį privatų medicinos centrą, kad ten patikrintų diagnozes.“ 

„Jei sugriaunama veikusi sistema ir nekuriama nauja – tai žingsnis į niekur, – konstatuoja A.Blažys. – Lietuvos sporto medicinos centras stengiasi gelbėti padėtį, kurti padalinius regionuose, bet kol kas viskas juda sunkiai.“ 

LSMC vyr. gydytojas E.Švedas primena, kad teko įdėti daug vargo, kol medicinos centre atsirado psichologų, mitybos specialistas, o dabar juos atleido. „Psichologai pradėjo dirbti, sportininkai ėmė pas juos lankytis – ir atleidome, nes departamentas nutarė, kad juos turi samdyti pačios federacijos. Nemažai sporto specialistų sako, kad Tokijuje bus blogai. Kol kas iš inercijos dar turime rezultatų, tik ar ilgai?“ – retoriškai klausia E.Švedas. 

Kita vertus, LSMC vyr. gydytojo tikinimu, dabar toks vyrauja požiūris: jeigu bus blogai, tai bus LTOK problema, ne KKSD. Dabar juk taip yra: sulūžo, sugedo inventorius – LTOK gelbėja, nes departamente tokį atsakymą išgirsta: oi, kitais metais rašykit projektą, gal padėsime...

Kol kas visa sporto medicinos sritis dar pamažu juda. „Dar judame iš inercijos. Tai natūralus evoliucinis procesas. O kaip bus vėliau – matysime. Gal bus savieiga“, – nesiima spręsti D.Barkauskas. 

Bent keliems sporto medikams šį rudenį iki Buenos Airių, kuriose vyks jaunimo olimpinės žaidynės, nuvykti inercinės jėgos dar pakaks, bet paskui gali būti stop. Ar tarp sportininkų didelį autoritetą pelnęs D.Barkauskas dar turi vilties? „Bus kaip bus. Pasaulyje yra įvairių modelių, bet komandinis medicininis darbas perspektyvesnis. Dirbdami pavieniui medikai dubliuoja žinias, sritis. Toli žiūrėti nereikia – tie patys latviai, turėdami nedidelį olimpinį sporto medicinos centrą, puikiai sprendžia kylančias medicinines problemas.“

Kaimynų latvių sporto medicinos centrą mini ir E.Švedas: „Yra viena viltis. Reikia ir mums, kaip latviai turi, tokio bent nedidelio medicinos centro, kuris priklausytų tik olimpiniam komitetui ir būtų aišku, kas už ką atsakingas. Užtektų jame 4–5 žmonių, bet sporto medicinai būtų apie ką suktis. O dabar išardžius LOSC nebeliko centro, apie kurį viskas neblogai sukosi. Dar iš inercijos apie mus sukasi, bet inercija vieną dieną baigsis ir nebeliks, kas visas jėgas sukaupia ir sukoordinuoja.“ 

Ką ir kaip reikėtų daryti, kad sporto medicina nebūtų palikta savieigai, sporto medikams aišku. Tik ir vėl iškyla „bet“ – iš kur turėtų būti finansavimo šaltiniai, kokios ir kieno koordinacinės funkcijos, kas ir už ką turėtų būti atsakingas. „Kad ir kaip žiūrėsi, profesionalusis sportas yra vienas brangiausių užsiėmimų. Visų pirma žmogui užauginti reikia daug laiko, ši investicija gali neatsipirkti ir dėl to, kad sportininkus persekioja traumos. Kita vertus, su šiais žmonėmis turi dirbti stipri komanda. Ir viskas atsiremia į nemenkas finansines sąnaudas. Vizija yra, o kaip bus – daug neaiškumo. Kol turime jėgų, dirbame savo darbą, o kaip bus – matysime“, – ateities tema nedaugžodžiauja D.Barkauskas.

 

 

Į olimpinius renginius iki šiol vykdavo ne tik sportininkų, bet ir medikų komanda. Spalio 6–18 d. Argentinos sostinėje Buenos Airėse vyks trečiosios jaunimo olimpinės žaidynės. 

Patikimai medikų komandai suburti D.Barkauskui prireikė keturių olimpinių ciklų, t.y. mažiausiai 16 metų.

„Komanda aš vadinu tokią medikų grupę, kurioje nėra jokių užkulisinių dalykų, vienas medikas kitą gali visiškai pakeisti, papildyti, į save sugerti daug psichologinio krūvio, patikimai dirbti ir jausti atsakomybę. Su savo buvusia komanda palaikau kontaktus, bet to vienijančio dalyko nebėra. Kai kurie žmonės, dirbę su tam tikromis federacijomis, ir toliau tebedirba, kai kurie su sportininkais nedirba ir vargu ar grįš, – abejoja D.Barkauskas. – Buenos Airėse bus paprasčiau, nes greičiausiai vyks nedaug sportininkų. Į šias žaidynes aš dar vyksiu, nes tie buvę ryšiai dar šiek tiek laiko, gal pavyks kineziterapeutą prijungti, galbūt dar sugebėsime Lietuvos sporto medicinos centre suorganizuoti sportininkų sveikatos patikrinimą prieš žaidynes. Anksčiau mes tokias žaidynes išnaudodavome jauniems specialistams išbandyti dirbti šiek tiek stresinėmis sąlygomis, dirbti komandoje.“