Pavojų nepabūgo ir Letuvos motociklininkai

Praėjusią savaitę Sibiu miestas Rumunijoje gyveno nekasdienišku ritmu. Jau jubiliejinį 15-ą kartą čia vyko „Red Bull Romaniacs“ motociklų hard enduro varžybos.

 

Kalbėjome su Mykolu Paulavičiumi, dalyvaujančiu šiose varžybose pirmą kartą ir šiemet į Lietuvą grįžusiu aukštai iškelta galva - užimta 7-oji vieta „Bronze“ įskaitoje iš daugiau nei dviejų šimtų dalyvių.

Mykolas sako, kad tikslas buvo įveikti vidą varžybų distanciją, bet labiau pasistengus pavyko pasiekti tą tikslą, apie kurį garsiai dar nedrįso kalbėti. Koks jausmas atsidurti TOP 10-uke tarp geriausiųjų pasaulyje? „Neapsakomas. Gera viršyti tiek savo, tiek partnerių lūkeščius", - tvirtina M.Paulavičius.

 

Varžybose dalyviai varžosi susiskirstę į keturias klases: pati sunkiausia „Gold“, kurioje važiavo tik 33 sportininkai, „Silver“ (136 dalyviai), „Bronze“ (257 dalyviai) ir klasė, skirta pradedantiesiems - „Iron“ (112 dalyvių). M.Paulavičius bei dar vienas sportininkas iš Lietuvos, Mindaugas Daugėla, startavo „Bronze“ klasėje, o dar septyni lietuviai važiavo su „Iron“ dalyviais.

 

Pagrindiniai skirtumai tarp klasių - varžybų sudėtingumas. „Iron“ klasė skirta pradedantiesiems. Šioje klasėjė besivaržantiems nebūtina važiuoti prologo, nors tokia galimybė yra, o kasdieniai startai prasideda maždaug 8-9 valandą ryte. „Iron“ trasos driekiasi palyginti lengvomis vietovėmis su vienu kitu sudėtingesniu, bet įveikiamu iššūkiu. Organizatorių tikslas, kad šioje klasėjė važiuojantys išmoktų naviguoti, pasisemtų reikiamos patirties ir kitais metais galėtų važiuoti sudetingesnėje klasėje. Vienas australas savo 50-ojo jubiliejaus proga dovanų gavo startą šiose varžybose „Iron“ klasėje.

 

Na, o tokia dovanėlė į „Gold“, „Silver“ ar „Bronze“ klases per daug nepatyrusiam enduristui galbūt pasirodytų ir per sudėtinga. M.Paulavičius apie dienotvarkę kalbėjo pasitelkęs paskutinį entuziazmą, likusį po tokios savaitės: „Keliamės 4 valandą ryto, startas 6-ą, finišas 14-ą valandą. Lenktynėse tempas didelis, visi lekia, nėra kada nei akinius užsidėti, nei nosį pasikrapštyti. Įpusėjus varžyboms net kuro užpylimo zonoje visi skubėdavo ir žiūrėdavo ar tik konkurentas greičiau nestartuos. Poilsio mažai, maisto reikia daug, reikia strateguoti net poilsį, taip pat ir tvarkytis motociklą. Na, trumpai sakant, lėkimas nuo 4 valandos ryto iki 21-os vakaro, kai prasidėdavo lenktynininkų instruktažas.“

 

Varžybos vyksta net penkias dienas: pirmą dieną dalyviai turi įveikti prologą - mieste įrengtą trasą su dirbtinėmis kliūtimis, o likusios keturios dienos vaizdingos ir itin sudėtingos bekelės tarp Karpatų kalnų. Kadangi vietovės kalnuotos, lietuviams namuose pasiruošti šioms varžyboms beveik neįmanoma. Mykolas pasakoja, kad jam labai padėjo prieš varžybas su bendraminčiais surengta kelionė į Ukrainos kalnus.

 

Kiekvieną dieną organizatoriai buvo paruošę 130-200 kilometrų bekelės trasų, kurios driekėsi per itin kalnuotas ir miškingas vietoves, per apleistas gamyklas ir didžiulius kalnų šlaitus. Ne vienam dalyviui teko matyti žemyn šlaitu besiridenantį savo plieninį žirgą. Net patys geriausi darė atrodytų apmaudžias klaidas, kurios jiems kainuodavo pozicijas rezultatų lentelėje. Visų dienų vargus vainikavo itin stati įkalnė prieš finišą, į kurią įvažiuoti ar įlipti, atrodo, neleidžia nei patys fizikos dėsniai.

 

Paklausus M.Paulavičiaus, ar buvo akimirkų, kai norėjosi viską mesti ir važiuoti namo, sportininkas net nesuabejojęs atsakė, kad taip. „Buvo akimirkų, kai motociklas guli ant šono, pats prieš jį klupi ant kelių, jėgų nera, o galvoje mintys - kam išviso organizuoti tokias varžybas, kuriose vien kančia. Bet paklupi, pailsi, atsistoji ir važiuoji toliau“- savo išgyvenimais dalinosi Mykolas, paminėdamas, kad psichologinis pasiruošimas čia nė kiek ne mažiau svarbus už fizinį. Pasak jo pati sunkiausia buvo pirmoji lenktynių diena, kurią, kaip sako enduristas, buvo toks sunkus važiavimas, kokio dar nėra tekę patirti. Didžioji dalis sportininkų tądien net nebaigė visos trasos ir grįžo tik naktį.

 

Tiesa, viskas nebuvo vien prakaitas ir skausmas. Paklaustas ar buvo lengvų ir malonių sportinių akimirkų, Mykolas taip pat turėjo ką atsakyti: „Padėjo teisingas maistas ir tinkami, laiku vartojami maisto papildai, nes energijos trasoje reikia gauti greitai, taip pat ir po varžybų kuo greičiau atsistatyti ir papildyti kūną mineralais. Geriausiai jausdavausi antroje dienos pusėje po serviso zonos, kai įsivažiuodavau, raumenys įšildavo ir žinodavau kokia mano pozicija, kokie varžovai priekyje ir kokie gale. Tuomet mėgindavau didinti tempą ir gudriai lenkti, dvi paskutines dienas tai pasiteisino ir sekėsi puikiai, vienu metu net važiavau pirmame penketuke.“ Pasakodamas apie tai, kas labiausiai patiko, lietuvis negali nepaminėti ir renginio organizatorių darbo kokybės: "Viskas kaip sviestu patepta, vienintelė iškilusi problemėlė - kai kurie žmonės kalbėjo tik rumuniškai, bet ir tie buvo ne “Red Bull Romaniacs” personalas.“

 

Mykolo patarimas norintiems sudalyvauti šiose varžybose - pirmiausia atvykti čia mechaniko pozicijoje ir iš šono, bet iš labai arti, pamatyti visą lenktynių eigą bei tempą, o turint pakankamai finansų, startuoti „Iron“ klasėje, prieš tai būtinai pasitreniravus pavyzdžiui Ukrainos kalnuose. Na, o treniruočių metu sportininkas siūlo naudotis jo pačio neseniai išgirstu patarimu iš Rusijos sportininko Iljos Maljkovo: „Treniruotėje negalima suteikti pagalbos, nes užstrigus varžybų metu lauksi ir tikėsiesi kitų pagalbos. Reikia mokytis suktis iš padėties savarankiškai.“

 

Buvo daug lietuvių ir palaikymo tribūnose, jei taip galima pavadinti miškingus Karpatų šlaitus. Taip jau sutapo, kad varžybų metu į Sibiu miestą atvyko du turistiniai autobusai iš Lietuvos, tad palaikymo netrūko, bet, kaip juokauja Mykolas, patarimų iš žiūrovų buvo gal kiek per daug.

 

Nespėjęs grįžti iš Rumunijos M.Paulavičius jau galvoja apie startą rugsėjo 8-9 dienomis vyksiančiose „Red Bull 111 Megawatt“ varžybose.