Krepšininkų trenerio keliu pasukęs bėgimo olimpinis čempionas Remigijus Valiulis atidžiai seka ir lengvosios atletikos aktualijas.
Maskvos olimpinių žaidynių čempionas Remigijus Valiulis, ketvirtus metus dirbantis Vilniaus krepšinio mokykloje fizinio rengimo treneriu, vieną sezoną praleido Prienų-Birštono „Vytauto“ krepšinio komandoje ir su ja atsisveikino praėjusiais metais.
„Man buvo pasakyta, jog komanda susiduria su finansiniais sunkumais, todėl ir teko ją palikti. Dirbti buvo įdomu, krepšininkai buvo didesnio meistriškumo. Tačiau man dabar taip pat įdomu dirbti su jaunimu, kuris nori tobulėti. Mano pagrindinis siekis - kad jaunieji krepšininkai greitai bėgtų, aukštai šoktų ir kuo ilgiau nepavargtų. Mūsų jaunimas tikrai geras. Šeši mokyklos auklėtiniai, prie kurių progreso irgi esu prisilietęs, atstovavo „Lietuvos ryto“ dubleriams i Eurolygos jaunimo finalines varžybas Belgrade, kur iškovojo pirmjąą vietą“, - džiaugiasi legendinis bėgikas.
Bėgimo estafetės 4x400 m olimpinį čempioną į krepšinį atvedė Vilniaus krepšinio mokyklos direktorius Vytenis Tupčiauskas. Tuo metu R. Valiulis buvo nutraukęs automobilių verslą, ir V. Tupčiauskas jam pasiūlė vykti su mokyklos vaikais į vasaros treniruočių stovyklą. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Kodėl treniruoji ne lengvaatlečius, o krepšininkus?
Lengvoji atletika – specifinė sporto šaka. Šiuo metu esu labai daug praleidęs, jog galėčiau pasivyti lengvosios atletikos trenerius.
Labai skiriasi bendro fizinio parengimo ir lengvosios atletikos trenerio, kuris specializuojasi atitinkamose rungtyse, darbas.
Kai atsisveikinau su bėgimo takeliu, 1988-1989-aisiais dirbau lengvosios atletikos treneriu Vilniaus internatinėje sporto mokykloje.
Ugdžiau keturis sprinterius, kurie specializavosi 100 m, 200 m ir 400 m distancijose. Jie tapo Lietuvos jaunių čempionais. Tuos laikus prisimenu su nostalgija.
Lietuvai tapus nepriklausoma, nutolau nuo sporto, panirau į komercinį darbą. Tačiau meilė lengvajai atletikai išliko. Išgyvenau dėl mūsų šios sporto šakos ir dabar labai džiaugiuosi, kad ji atsigavo.
Ar dažnai prisimeni Maskvos olimpines žaidynes, kai atstovaudamas SSRS rinktinei ilaimėjai aukso medalį.
Maskvos olimpines žaidynes puikiai prisimenu, užplūsta malonus jausmas. Prieš metus mano dukra Rūta, trečius metus gyvenanti Australijoje ir mokykloje dirbanti psichologijos mokytoja, „Youtube“ surado tą mūsų auksinį finalinį bėgimą ir nuorodą man persiuntė į telefoną. Dabar dažnai jį pasižiūriu.

Lietuvoje dabar nėra pajėgių 400 m bėgikų vyrų. Kodėl?
Pirmiausiai – pas mus nėra šios rungties tradicijų, kaip, tarkime, vyrų disko metime. Šioje rungtyje turime puikią mokyklą ir einame į priekį. Išėjo olimpinis čempionas Virgilijus Alekna, o atėjo pasaulio čempionas Andrius Gudžius.
Tarp Lietuvos bėgikų nėra konkurencijos. Mažiausiai turi būti keturi penki didesnio meistriškumo bėgikai. Vienas talentingas sportininkas nieko nepasieks.
400 m distancija ypatingai sunki, alinančios treniruotės, vienam sunku prisiversti bėgti greitai. Tik su kažkuo rungtyniaujant galima tikėtis svaresnių rezultatų.
Talentingiems sportininkams belieka išvažiuoti studijuoti ir treniruotis į JAV, kur stiprūs 400 m bėgikai.
Lietuvoje kol kas nematau ga;imybių, kad atsirastų stiprių šios rungties bėgikų. Tiesa, per kelerius metus po vieną gabų vaikinų tikrai atsiranda. Atkreipiau dėmesį į kaunietį, 23-ejų Lietuvos čempioną Roką Pacevičių, kuris nuotolį įveikė greičiau nei per 47 sek.
Tai tikrai gabus sportininkas, greitas. Labai gerai, kad „Cosma“ sporto klubas pas save priėmė Latvijos 400 m nuotolio čempioną ir rekordininką Janį Leitį (45,60 sek.). Jis turėtų kilstelėti mūsų bėgikų meistriškumą.
Ketvirtą kartą Lengvosios atletikos asociacija rengia tavo vardo bėgimo varžybas. Kuo jos ypatingos?
Labai gražu, kad jos vyksta, ačiū asociacijos valdybos pirmininkui Algirdui Maldūnui, kuris rodo gražią iniciatyvą. Kuo daugiau jaunimo bėgios, tuo daugiau jis bus užimtas, sieks savojo tikslo, išsiugdys reikiamas savybes, kurios bus reikalingos gyvenime. Tuo pačiu jie taps ir gero lygio bėgikais. Tačiau norėtųsi didesnio masiškumo.

Šiuo metu Lietuva turi tikrai pajėgią moterų 4x400 m estafetės komandą. Kaip ją vertini?
Jeigu komanda dar labiau priartėtų prie šalies rekordo (3 min. 27,54 sek.), pasiekto dar 1983-iaiais, realiai galėtų nuotolį įveikti greičiau nei per 3 min.30 sek. ir per Europos čempionatą Berlyne patekti į finalą.
Kvartetas turi ryškią lyderę – 200 m ir 400 m nuotolių Lietuvos rekordininkę Agnę Šerkšnienę. Pajėgi yra Modesta Morauskaitė, neblogai bėga Eva Misiūnaitė, o štai 800 m bėgikei Eglei Balčiūnaitei komandoje nėra lengva, ji ne sprinterė.
Per Lietuvos lengvosios atletikos čempionatą bus aiškiau, kas galėtų pretenduoti į estafetės 4x400 m komandą.
Galingai 1500 m distancijoje rungtyniauja ir Lietuvos rekordus gerina Simas Bertašius. Jis yra greitas, psichologiškai stiprus, todėl per Europos čempionatą, kada bus didelė konkurencija, vilnietis gali bėgti dar greičiau ir mus vėl nudžiuginti. Nuotolį jis gali įveikti per 3 min. 37 sek.
Ar tavo sūnus Vytautas Valiulis ir toliau valgo duoną iš krepšinio?
Taip, jis antrus metus dirba Krasnodaro „Lokomotiv“ klubo trenerių štabe, yra pasirašęs dvejų metų kontraktą.
Sūnus baigė Šarūno Marčiulionio mokyklą, studijavo Amerikoje ir žaidė NCCA.
Krepšinį žaidžia ir dukra Rūta, kuri studijavo Amerikoje, o po to ištekėjo už australo ir dabar gyvena Australijoje. Ji rungtyniauja mėgėjų lygoje.
Su savo vaikais susimatome tik vasarą, kartu praleidžiame kažkiek laiko ir jie vėl išskrenda.
„Kamanių“ komandoje jau nebežaidžia mano žmona Regina Minkevičiūtė-Valiulienė. Tačiau ji su komanda toliau draugauja, susitinka su savo draugėmis.
O aš dabar lengvaatletis tik tiek, kad kiekvieną dieną stengiuosi vaikščioti mažiausiai po valandą ir stiprinu kelius.
Šiemet rugsėjo 20-ąją švęsi 60 metų jubiliejų.
Nepradėkit švęsti mano jubiliejaus, aš dar jaunas (šypsosi ... ). Viskas gerai, metai bėga taip, kaip jiems ir dera. Tik dabar gal greičiau nei anksčiau.
Dar būdamas 18-os metų pradėjau žilti, o dabar visai pražilau. Tačiau gyvenimas nuostabus, kaip galvoju, taip ir gyvenu.