Mindaugas Bilius: „Noriu likti nenugalėtas“

„Galvoju, gal reikia grįžti į sportą? Pirmą tokią sutartį turime, kad tie, kurie priima olimpines žaidynes, kviečia ir dar apmoka visas gyvenimo, maitinimo, sporto bazių išlaidas“, – šypsodamasis svarsto prieš beveik pusantrų metų Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentu tapęs Rio parolimpiados čempionas Mindaugas Bilius.  
 

Bet ne, į sportą jis negrįš. Ir praėjusių metų pabaigoje galutinai tašką savo sportinėje karjeroje padėjęs buvęs lengvaatletis tiesiog džiaugiasi, kad jo įpėdiniai turi kur kas geresnes sąlygas sportuoti. Tad šis pokalbis – apie tai, ką pavyko nuveikti per pusantrų metų vilkint sporto organizacijos vadovo kostiumą. 

„Vienas pagrindinių darbų – pritraukta papildomų rėmėjų lėšų. Mūsų partnerių tikrai nereikėjo maldauti ir įkalbinėti, kad reikia paremti parolimpinį sportą, – patys buvo supratingi. Atėjome, pradėjome šnekėti. Reikia padėti – padedame. Manau, ateityje bus dar geriau“, – optimizmo nestokoja Lietuvos parolimpinio komiteto (LPOK) prezidentas.  

Mano žiniomis, anksčiau buvo 65 tūkst. eurų, o dabar yra apie 260 tūkst. eurų. Vadinasi, beveik keturis kartus padaugėjo rėmėjų lėšų.
 

Visuomenės apklausos rodo, kad neįgaliųjų sportas pastaruoju metu tapo labiau žinomas mūsų visuomenėje. 
 

Dalį lėšų skiriame viešinimui. Manau, kuo daugiau apie mus visi žinos, tuo lengviau mums bus ateityje su tais pačiais rėmėjais šnekėtis. Tas matomumas ir mūsų sporto žinomumas naudingas visiems. 

Kažko itin naujo nėra, viskas labai panašu, kaip buvo, bet įstatai teisiškai tvarkingiau sudėlioti.O vieni arba kiti niuansai vargu ar visiems įdomūs. Vienas svarbesnių momentų – paties parolimpinio komiteto pavadinimo keitimas. Ateityje turėtų būti Lietuvos paralimpinis komitetas, o ne parolimpinis. 
 

Beje, Vykdomojo komiteto posėdžius visuomet rengiame Kaune, nes ten patogiau visiems nariams suvažiuoti. 

Vaikų sportas dar silpnokas, čia reikėtų ir daugiau mūsų darbo, ir pačios visuomenės bei tėvų supratimo, kad neįgalus vaikas turi tokias pat galimybes sportuoti kaip ir sveikas. Vaikų sportas labai priklauso nuo tėvų požiūrio. Jis smarkiai keičiasi į gerąją pusę ir po truputėlį sportuojančių neįgalių vaikų atsiranda vis daugiau. Štai ir šių metų Lietuvos mažųjų žaidynėse neįgalūs vaikai dalyvavo kartu su sveikaisiais. Ir tie vaikai tarp savęs nemato jokio skirtumo. Kitos sporto organizacijos irgi po truputį įtraukia neįgaliuosius, matau, kad ir pati visuomenė keičiasi, įvairios asociacijos, pavyzdžiui, mokytojų, trenerių, irgi keičiasi suprasdamos, kad visi mes esame lygūs. 
 

Mūsų nuomone, neįgaliųjų sporto klubų labai daug. Vien fizinės negalios yra 19 sporto klubų, dar, regis, devyni aklųjų, taigi iš viso 28 sporto klubai. Didžiausia bėda, kad štai Vilniuje yra keturi fizinės negalios sporto klubai, o kitur jų iš viso nėra. Manau, miestui užtektų turėti vieną klubą, o kiti galėtų būti kažkur rajonuose, nes žmogui, gyvenančiam toliau nuo miesto ir turinčiam negalią, daug sudėtingiau patekti į sporto klubą. Taigi mūsų darbas ir tikslas padaryti taip, kad tie vaikai ir suaugusieji, kurie turi negalią, pasiektų sporto klubus ir sportuotų. 
 

Reikia pasakyti, kad LPOK – organizacija, kuri rūpinasi didelio sportinio meistriškumo sportu. Tai Europos, pasaulio čempionatai ir parolimpinės žaidynės. Pats pamatas yra federacijos, kurios turi rasti sportininkus ir atvesti juos iki rinktinės lygio. Bet mes stengiamės jiems padėti. Norime parodyti, kad LPOK – ne tik didelio meistriškumo sportas. 

Norėtųsi kuo daugiau žmonių su negalia įtraukti į sportą – vaikų ir suaugusiųjų. Bet dar kartą noriu pabrėžti – reikia ne tik didesnių mūsų pastangų, bet ir pačių negalią turinčių žmonių požiūrio pokyčio. Kad jie suprastų, jog gali išeiti iš namų, gali sportuoti. Šioje srityje norėtųsi, kad viskas vyktų intensyviau. Tikiuosi, iki kadencijos pabaigos pajudės ledai. 

Mūsų nariai – tai Lietuvos neįgaliųjų sporto federacija ir Lietuvos aklųjų sporto federacija. Diskutuojame, bandome bendrauti ir bendradarbiauti, su vienais sekasi geriau, su kitais truputį prasčiau – prezidentas dar jaunas, 36-erių (šypsosi). Bet iš esmės darbas vyksta normaliai.
 

Gegužės 31 d. LTOK būstinėje apsilankė penkiolikos asmenų delegacija iš Hiracukos. Pagrindinis svečių vizito tikslas – bendradarbiavimo sutartis su Lietuvos parolimpiniu komitetu. Ten ją ir pasirašėme. Gražiai bendradarbiaujame su LTOK, o to mūsų bendradarbiavimo vaisius skina sportininkai. 
 

Planuojame pirmąją stovyklą kartu su olimpiečiais spalio 2–14 d., į ją vyks apie 10–14 žmonių, iš jų greičiausiai devyni bus sportininkai.

Tai apskritai pirmas kartas, kai parolimpiečiai turės tokią galimybę prieš žaidynes. Galvoju, gal reikia grįžti į sportą? (šypsosi – red. past.). Pirmą tokią sutartį turime, kad tie, kurie priima olimpines žaidynes, kviečia ir apmoka visas gyvenimo, maitinimo, sporto bazių išlaidas. Mums kainuos tik kelionės bilietai. 

Rėmėjų, partnerių ir valstybės dėka prieš Europos lengvosios atletikos čempionatą, kuris vyks rugpjūčio 19–27 d., bus surengta stovykla Palangoje, į kurią susirinks 25 sportininkai, o su treneriais, asistentais bus 40 žmonių. Jie stovyklaus rugpjūčio 6–12 d. Taigi po truputėlį sąlygos gerėja. 

Jeigu sportininkas paskambina ir sako, kad reikia startukų ar aprangos, mūsų atsakymas būna toks: „Gausi iš karto arba per savaitę, dvi bus įmanoma nusipirkti.“

Spalio mėnesį greičiausiai važiuos plaukikai, lengvaatlečiai, o tada dar planuojame pavasarį – gal kovą ar balandį į Japoniją vyks golbolo rinktinė, taip pat mūsų imtynininkai. Per metus planuojame kartą tikrai vykti, o gal ir du. 

Kai kurios sporto šakos ją jau pradėjo šiemet. Golbolo pasaulio čempionate pirmas tris vietas užėmusios komandos iškovojo teisę dalyvauti Tokijo parolimpinėse žaidynėse (Lietuvos rinktinė liko ketvirta – aut. past.). Dziudo, šaudymo, triatlono atstovai jau gali rinkti reitingo taškus. O kitų sporto šakų atranka prasidės nuo 2019 m. sausio 1 d.

 Kiek parolimpiečių planuojate turėti Tokijo žaidynėse? 
 

Norėtųsi truputį daugiau – Rio buvo 13, tai Tokijuje bent jau 15. Kita vertus, galime planuoti kiek norime, tačiau dar yra kvotos. Pavyzdžiui, lengvosios atletikos rungčių normatyvus įvykdo 10–12 mūsų žmonių, bet į Rio mums skyrė keturias vietas. Tai reiškia, kad iš dvylikos A normatyvus įvykdžiusių sportininkų turime atrinkti keturis geriausius, kurie pretenduotų į aukščiausias vietas, ir juos vežti. 

Planuojame dvi naujas – šaudymą pneumatiniu pistoletu ir triatloną. Bet jeigu A normatyvą įvykdytų 30 sportininkų, gal gautume daugiau vietų? 

Esu asmeniškai viską laimėjęs ir išėjau nenugalėtas. Tad ir noriu likti nenugalėtas. 

Jeigu realiai – po aštuonerių metų, o jeigu pafantazuotume, tai galbūt mūsų akmenslydžio komanda galėtų patekti ir po ketverių. Yra tokia galimybė. Akmenslydį paranku kultivuoti, nes yra ledo arenų, o su šia Lietuvos sporto federacija palaikome gerus ryšius.