Prancūzijoje pasiilgsta keptos duonos

Vieno Lietuvos rankinio rinktinės lyderių Jono Truchanovičiaus gyvenime pastaruosius du mėnesius netrūko labai svarbių įvykių. 

Antrą sezoną Prancūzijoje rungtyniaujantis 25 metų lietuvis gegužę su klubu „Montpellier“ tapo Europos čempionų lygos nugalėtoju. Iki šiol to nebuvo pavykę padaryti nė vienam Lietuvos rankininkui. 

Taip pat gegužę J. Truchanovičius pateko į Prancūzijos lygos, kurioje klubas „Montpellier“ iškovojo sidabrą, simbolinį geriausių žaidėjų septynetą.

Gegužės 2-ąją sportininkui ir jo draugei gimė sūnus.
 

Birželį J. Truchanovičius su Lietuvos rinktine siekė dar vienos labai svarbios pergalės. Tačiau mūsų šalies komanda pralaimėjo atrankos mačą dėl teisės žaisti pasaulio čempionate. Trūko tikrai nedaug: namie lietuviai su Islandijos rankininkais sužaidė 27:27, o svečiuose pralaimėjo 31:34.
 

Lietuvoje, Austrijoje ir Prancūzijoje karjeros vingius sukęs rankininkas sako, kad po dviejų sezonų Monpeljė jis įsigyveno Prancūzijoje – šalyje, kurioje klubinio rankinio lygis bene aukščiausias pasaulyje.
 

Bet į rinktinę Joną visada traukia. O būdamas Lietuvoje visur girdi lietuvių kalbą ir gali pavalgyti keptos duonos.

Manau, kad ši gegužė buvo pats nuostabiausias mėnuo mano gyvenime. 
 

Nuostabiai. Aišku, labai gaila, nepavyko laimėti Prancūzijoje. Bet kompensavome pralaimėjimą nacionaliniame čempionate pačiu gražiausiu laimėjimu klubo istorijoje. 

Aš manau, kad galiu taip sakyti. Nes Prancūzijoje mane labai vertina. Buvau paskelbtas geriausiu savo pozicijos žaidėju. Prancūzijoje radau savo vietą. Man patinka prancūzų kultūra, aš moku prancūzų kalbą ir man labai patinka žaisti Prancūzijos čempionate.

Kai atvažiavau, prancūziškai mokėjau du žodžius. Po šešių mėnesių pradėjau šiek tiek kalbėti, o po metų ėmiau rimčiau mokytis kalbos. 
 

Bent jau artimiausią ateitį – tikrai. Turiu draugę ir sūnų. Mūsų jauna maža šeimynėlė gyvena Prancūzijoje. Ir Austrijoje prieš tai buvome kartu. 

Dėl to jokių problemų. Bet dažnai mes einame pavalgyti į restoranus. Kartu ar su draugais. Mes priėmėme prancūzišką kultūrą ir mums tai patinka.


 

Ne. Butą nuomoja klubas, kaip ir mašiną. O kitą nuomojamės patys. Mums juk reikia dviejų automobilių. Esu sportininkas ir daug keliauju, dažnai nebūnu namuose. Gyvenu ne vienas. Tiesiog stengiamės gyventi ir kurti savo gyvenimą, kaip būtume darę ir Lietuvoje. 

Manau, kad Prancūzijos lyga – stipriausia iš visų klubinio rankinio lygų. Gal kiti sako, kad su Prancūzija konkuruoja Vokietija, bet aš esu įsitikinęs, kad Prancūzijos klubų rankinio lygis aukštesnis nei vokiečių.

Į trejetą gal sunkiai. Bet į ketvertą – tiksliai. Prancūzai laimi labai daug titulų, o tai šalyje populiarina sporto šaką. Rankinis šalyje matomas. Kai žaidžia Prancūzijos rinktinė, arenos visada pilnos, atmosfera puiki – daug žmonių palaiko komandą, pasipuošia jos atributika. Pernai rudenį Prancūzijoje vyko pasaulio čempionatas. Jis buvo labiausiai žiūrimos to meto varžybos.

Ir per mūsų klubo rungtynes salės būna pilnos. Nebuvo pilna salė tada, kai žaidėme su lygos autsaideriais, bet visus kitus kartus – labai daug žiūrovų. Taip, ta mūsų salė nėra didelė – joje telpa 3,5 tūkst. žiūrovų, bet kelis kartus žaidėme ir didžiausioje miesto arenoje, kurioje yra net 9 tūkst. vietų, ir ji taip pat buvo pilna. Monpeljė – labai sportiškas miestas. Yra labai aukšto lygio regbio komanda. Ji žaidė lygos finale. Futbolas taip pat aukščiausio lygio.
 

Monpeljė kur kas dažniau nei Lietuvoje būna geras oras. O kai šviečia saulė, kyla nuotaika ir gyvenimo kokybė. Kaip jau sakiau – mėgstame su drauge kur nors nueiti pavalgyti. Tik dabar, kai turime mažylį, tai būna kur kas rečiau. Arba tiesiog šiaip – nueiti pasivaikščioti. Oras čia kerintis: saulė ir žydras dangus. Taip ir traukia į lauką.

Lietuvišką. Adas.
 

Į rinktinę grįžti visada malonu. Pirma, ką supranti rinktinėje, tai, kad atstovauji Lietuvai. Ypač malonu joje žaisti, kai arenose renkasi žmonės ir tave palaiko. Juk vien dėl to mes žaidžiame. Finansiškai nieko negauname. Žaidžiame iš idėjos dėl visų mūsų Lietuvos.

Kiek aš pasikalbu su savo komandos draugais, kitų rinktinių žaidėjais, jie už tai, kad atstovauja rinktinei, gauna tikrai nemažai pinigų. Ir prancūzai, ir kitų rinktinių žaidėjai. 
 

Aš – lietuvis, slovėnas, argentinietis, šveicaras, keli tunisiečiai. Jau išvardijau penkias skirtingas tautas. 

Rinktinėje – viskas gerai. Mums, žaidžiantiems užsienyje, labai malonu susirinkti ten, kur kalba lietuviškai, prisiminti lietuvišką kultūrą, lietuvišką maistą. Galiu pasakyti, kad Prancūzijoje buvau labai pasiilgęs keptos duonos.

Lietuviškai. Bet tai nėra tas pat, kai gimtoji kalba sklinda iš visų pusių. Parduotuvėje, kavinėje.