„Trenerio darbas – mano pašaukimas“

 

„Negaliu skųstis ir priekaištauti savo gyvenimui. Užsiimdamas dviračių sportu buvau laimingas. Trenerio darbas buvo mano pašaukimas ir profesija. Pats sportavau, mano pirmasis treneris buvo Kazys Paršaitis. Įvykdžiau sporto meistro normą. Tačiau Kūno kultūros institutą baigiau ne tam, kad galėčiau sportuoti, o tam, kad dirbčiau treneriu. Iš pradžių dirbau ne taip intensyviai, vėliau – pasiaukojamai, atiduodamas visas jėgas ir sugebėjimus“, – dabar sako N. Dumbauskas.

Amžius, žinoma, daro savo. Visos senatvės ligos neaplenkė ir manęs. Turiu dviratį, bet pastarąjį kartą juo važiavau praėjusiais metais į Girulius ir atgal. Šiemet ant dviračio jau nesėdu, įvairios ligos neleidžia suprakaituoti. 
 

Bet nesutinku su teiginiu, kad trenerio darbas trumpina gyvenimą. Trenerio darbas – kaip ir visi kiti. Tačiau viena yra dirbti su vaikais, klube ir visai kas kita – su didelio meistriškumo sportininkais. Tada jau tenka aukotis, gyventi kartu su jais. Mūsų gyvenimas buvo toks: savaitė turi septynias darbo dienas ir niekam jokių atostogų. 

Visi dviratininkai, siekiantys didelio meistriškumo, ir komandos administratorius sutiko su tokiu gyvenimo būdu, visi dirbo vienodai. Niekas neturėjo išeiginių, tačiau tai nebuvo kokia nors bausmė, visi siekė bendro tikslo. Buvome viena vieninga šeima.

Žinoma. Niekur nereklamavau, kad mes su Gintautu Umaru, likus porai metų iki Seulo olimpinių žaidynių, susėdom ir apsikalbėjom. Jeigu jis rodys tokius rezultatus, kokius Viačeslavas Jekimovas rodo kiekvieną dieną, neaišku, kuris vyks į Seulą, nes per 4 km asmenines persekiojimo lenktynes kiekvienai šaliai galėjo atstovauti tik vienas dviratininkas. 
 

Kas laimi TSRS čempionatą – tas važiuoja, o kas pralaimi – lieka namuose, kad ir kokia bus tavo sportinė forma per olimpines žaidynes. Su visu kolektyvu ir pačiu Gintautu radome būdą, kaip pasiekti gerą sportinę formą. 1987 m. Gintautas su Artūru Kaspučiu pačią geriausią sportinę formą stengėsi įgyti per pasaulio čempionatą ir mūsų komanda TSRS čempionate nebandė jėgų 4 km komandinėse persekiojimo lenktynėse. 

Vienoje per pasaulio čempionatą Gintautas finale pralenkė V. Jekimovą ir pelnė aukso medalį, o A. Kasputis per kvalifikacines varžybas nugalėjo buvusį pasaulio čempioną iš Vokietijos. Vėliau liko silpnesni varžovai, kuriuos jis pranoko ir pelnė bronzos medalį. 
 

1988 m. buvo suplanuota taip, kad TSRS čempionatas vyko likus vienam mėnesiui iki Seulo olimpinių žaidynių. G. Umarui vėl pavyko išlaikyti gerą sportinę formą, Seule per ikiolimpinę savaitę jis pagerino pasaulio rekordą 4 km asmeninėse persekiojimo lenktynėse, o A. Kasputis savo darbingumą prarado, nes po pasaulio čempionato per daug atsipalaidavo. 
 

Tapo aišku, kad Gintauto sportinę formą turime taip „suprojektuoti“, jog rugpjūčio mėnesį per TSRS čempionatą ji vėl būtų pati aukščiausia, o po to ją liktų tik išlaikyti. Viskas pavyko. Laimėjome ir asmenines, ir komandines lenktynes. Tada Maskvos olimpiniame dviračių treke prieš V. Jekimovo ir G. Umaro finalinę dvikovą tvyrojo didžiulė įtampa. Varžybas stebėjo visa TSRS sporto komiteto vadovybė. Buvo ir mūsų Sporto komiteto pirmininkas Zigmantas Motiekaitis. 
 

Finalą triuškinamai laimėjo Gintautas. Jis pademonstravo visą save – ir savo fizinį, ir psichologinį pasirengimą, gebėjimą susikaupti. Per tą važiavimą jis atidavė 150 proc. to, ką gali. Pagal savo rezultatus jį laikyčiau geriausiu visų laikų Lietuvos sportininku: Gintautas vienintelis Lietuvos atletas, per vienas olimpines žaidynes dukart tapęs čempionu, taip pat po du kartus iškovojęs pasaulio čempionato auksą ir sidabrą, penkiskart gerinęs pasaulio rekordus.


 

Viskas priklausė nuo manęs. Laimėjus čempionatą, buvo sušaukta ekspertų taryba, man TSRS rinktinėje buvo patikėta vadovauti tempo rungčiai. Sudarinėjau ir persekiojimo lenktynių komandą. Būtų buvęs nusikaltimas, jeigu į komandą nebūčiau įtraukęs V. Jekimovo. Kvartetą reikėjo sudaryti iš pačių stipriausių dviratininkų ir kad per 30 dienų ji pradėtų dirbti išvien.

Ne viską. 1988 m. man buvo 50 metų, G. Umarui – 25-eri, sportinės karjeros pati pradžia. Buvau sukaupęs didelę patirtį, žinių. Tačiau, artėjant Lietuvos nepriklausomybei, sugriuvo visas finansavimas, dviratininkai liko be atlyginimų. Kol vyko visas valstybės sustygavimas, viskas buvo prarasta, dviratininkai išsibarstė po pasaulį – po visokius klubus.
 

Senas dviračių trekas Klaipėdoje 1979 m. buvo nugriaustas ir pastatytas naujas. Per dešimt metų mes tapome brandžiu kolektyvu, dviratininkai iškovojo įspūdingų pergalių. 

1984 m. trys klaipėdiečiai: G. Umaras, Vasilijus Špundovas, Jonas Romanovas, pateko į TSRS rinktinę, laukėme išvykimo į Los Andželo olimpines žaidynes. 
 

Tačiau, likus savaitei iki žaidynių, buvo priimtas nutarimas, kad TSRS sportininkai nedalyvaus olimpiadoje ir vietoje jų bus surengtos „Družba-84“ varžybos. Netekus olimpinio kelialapio, G. Umaro Maskvoje laukė ne mažiau įtempta kova ir jis iškovojo auksą. 

V. Špundovas 4 km komandinėse persekiojimo lenktynėse buvo antras, o J. Romanovas grupinėse lenktynėse – trečias. Jono bronzos medalį būtų galima prilyginti auksiniam. 

Grupinės lenktynės buvo paskutinės treke ir lėmė, kas nugalės komandinėje įskaitoje, nes TSRS ir Vokietijos komandos buvo surinkusios po lygiai taškų. Jonas aplenkė Vokietijos dviratininką, jis buvo ketvirtas, ir tai lėmė TSRS dviratininkų pergalę. Mes galėjome taip sėkmingai pasirodyti ir per Los Andželo olimpines žaidynes. 

Man didelį įspūdį darė Kūno kultūros instituto psichologijos dėstytojas, katedros vedėjas Jurgis Palaima. Jis labai įdomiai ir įtaigiai dėstė. Nenoriu girtis, bet iš viso kurso gal tik du ar trys studentai iš psichologijos gavo penketus pagal penkiabalę sistemą. Vienas jų buvau aš. 

Manau, kad treneris, tiesiogiai dirbantis su komanda, turi būti ir psichologiškai pasikaustęs. Nuo jo priklauso ir komandos mikroklimatas, drausmė. Mes su komanda sutarėme, galiojo nerašyta taisyklė: pavėlavai bet kur nors 1 minutę, tau bauda 1 doleris. Jeigu pavėlavo kapitonas arba treneris – koeficientas trys.
 

Vyrams pasakiau, kad į kambarius nevaikščiosiu ir jų rytais nežadinsiu, tegul patys susiranda būdą, kaip nepramiegoti. Septintą valandą ryto jau reikėjo ant staklių minti dviračio pedalus.

Žinoma, skauda. Tačiau dabar kita sistema. Reikia turėti visą infrastruktūrą ir ją sukurti taip, kaip Lietuvos krepšinio federacija. Viskas ten suderinta, sureguliuota. Kitos sporto šakos – lyg pamestinukės. Nėra reklamos, nėra rezultatų, nėra ir rėmėjų. Lietuvos rinka nedidelė, rėmėjų dar randa ir futbolas, o kitiems nėra iš kur gauti tų pinigų. 
 

Treke nevyksta nei varžybos, nei pratybos. Į treką miesto valdžia įsileido tenisininkus. Jie padarė savo remontus, nukasė 40 cm grunto, išsiasfaltavo. Treko viduje buvo drenažo sistema, kuri į lovelį surinkdavo nuo treko nubėgusį vandenį. Negaliu sakyti, kad tenisininkai viską sulaužė, bet po treką važinėja sunkioji technika, yra didelė tikimybė, kad pažeidė visą drenažo sistemą. Per kelerius metus, kai vanduo nebenubėga iš vandens surinkimo lovelio, trekas pradėjo kilnotis.

Tą padaryti praktiškai būtų neįmanoma. Užsiaugini dviratininką, jis tampa vyru ir pasiekia didesnį meistriškumą. Jam reikia mokėti atlyginimą. O Lietuvos sporto politika tokia: pirma pasiek rezultatą, tada gausi atlyginimą. Tai absurdas. Antra. Treke išlaikyti dviratininką ypač sudėtinga. 
 

Plento sritis sudaro kontraktus, užsienyje daugybė klubų, klubelių. Buvome suradę komandos rėmėjų Belgijoje, jie mums nemokamai suteikė gyvenimo sąlygas, maitino. Per metus ten laimėjome net 86-erias varžybas. Viskas klostėsi gerai. Tačiau rudenį, sugrįžus iš Belgijos, netekome dviratininkų – juos surankiojo užsienio klubai. 
 

Jie gavo atlyginimą, maitinimą, sportinį inventorių, aprangą. Suprantu: jiems reikėjo gyventi. Treniruodamas dar bandžiau išlaikyti rinktinę, keli dviratininkai buvo užsienio klubuose. Tačiau klubai juos paleisdavo rudenį vos dešimčiai ar mažiau dienų prieš pasaulio čempionatą, kai jie būdavo išsunkti. Nieko nebuvo įmanoma padaryti, per tas dešimt dienų pasirengimo nepakoreguosi. 

A. Kuznecovas dar dirba. Prieš Sovietų Sąjungos griūtį jis spėjo pasistatyti savo privatų medinį dviračių treką, kuriame nemaža teritorija. Kai man sukako 75-eri, sulaukiau daug skambučių iš Rusijos – sveikino teisėjai, buvę treneriai, tuomečiai „Dinamo“ draugijos atstovai. Šypsodamasis sakiau, matyt, Vladimiras Putinas davė nurodymą, kad mane reikia pasveikinti su gimtadieniu. 
 

Su savo auklėtiniais susitinkame, bendraujame, jie manęs neužmiršo ir dabar, kai man sukako 80 metų. Malonu prisiminti tas pergales, kurias iškovojome visi kartu, užplūsta didžiulė prisiminimų banga.