Vesdamas irkluotojus meistriškumo laiptais treneris Kęstutis Bartkus negailėjo ne tik jėgų, bet rizikavo ir asmeniniais pinigais.
Ilgamečiam Lietuvos irklavimo rinktinės vyriausiajam treneriui vilniečiui Kęstučiui Bartkui, kuriam gegužės 11 d. sukako 60 metų, laimingiausios gyvenimo akimirkos buvo, kai jo auklėtiniai iškovodavo svarių pergalių.
Iki šios dienos patyrusiam specialistui bene labiausiai širdį glosto 1997 m. Einiaus Petkaus ir Juozo Bagdono pelnyta Pasaulio taurė.
Tačiau pralaimėjus apnikdavo įvairios mintys, dažnai pagalvodavo, kad gal net reikia trauktis iš irklavimo. Todėl, dirbdamas administracinį darbą, Kęstutis visada stengdavosi suprasti ir padėti treneriams. Jiems nenurodinėjo, nekėlė sąlygų. Pasak jo, treneris daug klausimų išsprendžia pats, be jokių pašalinių žmonių.
„Tais laikais daug ką sprendžiau pats: pradedant transportu ir baigiant dalyvavimu varžybose. Rengiantis Barselonos olimpinėms žaidynėms, nebuvo galimybių įsigyti gerą pavienės dvivietės valtį. Su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu (LTOK) radome kompromisą: valtį už savo pinigus nusiperku aš, o vėliau LTOK pinigus man grąžina. 1995 m. į pasaulio čempionatą Indianapolyje irgi išvykome mano skolintais 30 tūkst. litų. Vėliau tuos pinigus atgavau. Dabar tokių dalykų niekas nesuprastų. Mūsų valstybės galimybės pakankamos, reikia tik viską racionaliai naudoti, realiai įvertinti galimybes“, – teigia K. Bartkus
Pradžia – Trakuose
K. Bartkus – buvęs raseiniškis. Mokykloje žaidė krepšinį, bėgiojo. Baigęs aštuonias klases ir Lietuvos irklavimo trenerių pakalbintas jis kartu su dviem raseiniškiais atvažiavo į Trakus, kur, vadovaujant legendiniam irkluotojui Zigmui Juknai, buvo buriama eksperimentinė irklavimo grupė. Iš Raseinių atvažiavo trise, o liko dviese – su kitu žinomu treneriu Algimantu Mačiuliu.
„Neturėjau supratimo, kas yra irklavimas. Tada per televiziją mačiau Miuncheno olimpinių žaidynių baidarių ir kanojų irklavimo varžybas, kur Vladas Česiūnas tapo čempionu. Galvojau, kad ir aš irkluosiu tokią valtį. 1973 m. atvažiavau į pirmą treniruočių stovyklą Stakliškėse, kur susirinko apie 130 jaunuolių iš visos Lietuvos. Iš ten buvo atrinkta 16 būsimų irkluotojų, tarp kurių patekau ir aš“, – savo sportinės karjeros pradžią prisimena K. Bartkus.
Vadovaujant patyrusiam treneriui Vladislavui Sokolinskiui (1970–1979), jis tapo Lietuvos jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų čempionu bei prizininku. Vėliau Kęstučio treneris buvo ir legendinis Ričardas Vaitkevičius (1979–1981).
Studijuodamas Kūno kultūros institute, K. Bartkus pateko į TSRS profsąjungų rinktinę, kurios pagrindinę jėgą sudarė Lietuvos irkluotojai, buvo vienas iš kandidatų dalyvauti Maskvos olimpinėse žaidynėse.
Aštuonerius metus (1974–1981) Kęstutis atstovavo Lietuvos rinktinei, buvo komandos kapitonas ir aštuonvietės yrininkas.
Būrė eksperimentinę grupę
Kai K. Bartkus baigė sportinę karjerą, iš pradžių dirbo „Žalgirio“ sporto draugijoje, po to, perėjęs į „Dinamo“, buvo paskirtas vadovauti šios draugijos irklavimo mokyklai ir dirbo treneriu. Kartu su kitais treneriais pradėjo burti draugijos eksperimentinę irkluotojų grupę.
Su Vytautu Miliumi važinėjo po visą Lietuvą ir ieškojo būsimų irkluotojų. Buvo suburta 24 sportininkų grupė. Netrukus jie tapo sporto meistrais, pagrindiniais Lietuvos rinktinės irkluotojais.
Vienas žymiausių Kęstučio auklėtinių – vilnietis E. Petkus – būdamas 12 metų į irklavimo bazę atėjo pats.
„Visas mano vargas atsipirko, kai mokiniai pradėjo skinti pergales. Tačiau teko išgyventi ir skaudų momentą. Subūriau pajėgią vyrų aštuonvietę, ji sėkmingai rungtyniavo per įvairias TSRS varžybas. Lietuvai tapus nepriklausoma, irkluotojai pradėjo atstovauti savo šaliai ir tikėjausi, kad įgula pateks į Barselonos olimpines žaidynes.
Ilgai nebuvo aišku, kiek Tarptautinis olimpinis komitetas mums duos papildomų kvotų. Dar birželio mėnesį nieko nežinojome. Vykti į Barseloną buvo vertos aštuonvietė, 1991 m. svariai pasirodžiusi Bostono regatoje ir užėmusi ketvirtąją vietą, bei pavienė dvivietė.
Savo sportininkams turėjome surengti atrankos varžybas. Stipriausi buvo E. Petkus ir Juozas Bagdonas, jie ir tapo olimpiečiais. Kiti jauni irkluotojai skaudžiai išgyveno nesėkmę ir dauguma pasitraukė iš didžiojo sporto, nors dar galėjo irkluoti 2–3 olimpinius ciklus. Buvo nepaprastai sunku rasti tuos perliukus, o dar sunkiau juos ugdyti“, – prisimena K. Bartkus.
Rengė mokinius gyvenimui
Treneriui pavyko išugdyti būrį pajėgių irkluotojų: be dvejų olimpinių žaidynių dalyvių E. Petkaus ir J. Bagdono – Giedrių Žadeiką, Vytautą Pakalniškį, Joną Pauliką, Sigitą Fabijonavičių, Valdemarą Mačiulskį, kitus. Kęstutis niekada nesistengė sportininkų išnaudoti maksimaliai, tik siekdamas gerų rezultatų, bet juos kartu rengė ir gyvenimui.
Treneriui buvo svarbu, kad auklėtiniai baigtų aukštuosius mokslus. Kai Kęstutis šventė savo 50 metų jubiliejų, jo pasveikinti atvažiavo visa auklėtinių grupė, kurioje buvo ir pramogų pasaulyje gerai žinomas Algis Ramanauskas-Greitai.
1992–2000 m. K. Bartkus buvo Lietuvos irklavimo rinktinės vyr. treneris, šalies irklavimo rinktinės, dalyvavusios Barselonos ir Atlantos olimpinėse žaidynėse, vadovas. Kai iš didžiojo sporto pasitraukė J. Bagdonas, treneris džiaugėsi, kad galėjo pratęsti E. Petkaus sportinę karjerą – buvusį valties draugą sėkmingai pakeitė G. Žadeika, trenerio Vytauto Miliaus auklėtinis.
Nuo 1997 m. Kęstutis pradėjo dirbti Lietuvos olimpiniame sporto centre (LOSC), buvo atsakingas už baidarių ir kanojų irklavimą, graikų ir romėnų imtynes, biatloną, šiuolaikinę penkiakovę, tenisą, tekvondo. Tačiau dabar, įvykus sporto pertvarkai, jis tapo bedarbiu. Vis dėlto K. Bartkus ir toliau domisi šiomis sporto šakomis, analizuoja sportininkų rezultatus ir viliasi, kad LOSC ilgainiui vėl taps toks, koks buvo anksčiau.
Džiaugiasi tvirta šeima
Kaip sako Kęstutis, nors jis dabar bedarbis, bet laimingas, nes tvirta jo šeima: žmona Zita dirba finansininke Lietuvos banke, sūnus Rimtautas – antrą kadenciją Tarptautiniame valiutos fonde Vašingtone, o dukra Ingrida – teisininkė. Turi keturis anūkus: Amerikoje gyvena Vytis ir Enėjus, o Lietuvoje – Mingailė ir Gustas.
„Lietuvos olimpiniame sporto centre buvome įkūrę „senelių frakciją“ ir lenktyniavome, kas daugiausia turės anūkų. Kol kas pralaimiu tik Algimantui Mozoliui ir Viliui Repšiui“, – šypteli Kęstutis.
Apie šiandienos irklavimą šis garsus treneris sako, kad jį gelbsti tėvai, kurie irgi irklavo, o dabar į šią sporto šaką nukreipia savo vaikus. Irklavo Mindaugo Griškonio, Sauliaus Ritterio tėvai.
„Tėvams nepavyko patekti į olimpines žaidynes, tačiau tą padarė jų vaikai ir netgi pelnė olimpinius medalius. Irkluotojai turi ypač griežtą ir principingą rinktinės konsultantą italą Giovanni’į Postiglione’ę, tačiau labai vertinu ir trenerio V. Sokolinskio darbą. Irkluotojams linkiu sveikatos ir didelės kantrybės sėkmingai baigti olimpinį ciklą, o po Tokijo ateis nauja karta“, – kalba K. Bartkus.