Pasaulio čempionatas – tik apšilimas

Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių debiutantė Vaida Žūsinaitė patenka į Lietuvos visų laikų geriausių sportininkų dvidešimtuką, jai priklauso du šalies rekordai. Šių metų svarbiausiu iššūkiu bėgikė laiko Europos lengvosios atletikos čempionatą. Nors čempionatas vyks tik rugpjūtį – sportininkė intensyviai ruošiasi: beveik mėnuo stovykloje Portugalijoje ir apšilimas pasaulio pusės maratono čempionate Valensijoje. 

 

Per metus  apie 6000 kilometrų nubėganti  „Kauno maratono klubo“ lengvaatletė pasakoja apie ateities planus bei kurioziškas varžybų akimirkas.

 

Stovykloje ruošiausi savaitgalį vykusiam Pasaulio pusės maratono čempionatui Valensijoje. Vyko po dvi treniruotes per dieną, ėjome į sporto salę, į pirtį, masažus. Taip gaudavosi, kad pagrinde miegi, valgai ir bėgi. Tik sekmadienį kartais  pavykdavo pakeisti aplinką.

Jaučiuosi geros formos, bet savęs nepavyko realizuoti. Buvo sunku bėgti prieš didelį vėją. Nors nemažai dalyvių pasiekė asmeninius rekordus, o nugalėtoja  pagerino čempionato rekordą, mane oro sąlygos išmušė iš vėžių. 

Aukštų tikslų sau nekėliau. Norėjau pagerinti asmeninį rekordą, tačiau to padaryti nepavyko. Pirmą kartą dalyvavau tokiame čempionate. Pusė maratono nėra olimpinė rungtis, o ir mano pagrindinė trasa – maratonas, bet atstovauti Lietuvai man visada didelė garbė. 

Manau, kad pagrindinės mano konkurentės yra maratonininkės, o čia bėgo ir trumpesnių distancijų atstovės. Į konkurentes nelabai kreipiu dėmesį– aš tiesiog stengsiuosi siekti savo tikslų.  


 

Pagrindinis startas rugpjūčio mėnesį - Europos lengvosios atletikos čempionatas Berlyne. Iki jo bus dar ir kitų startų. Sieksiu pagerinti asmeninį rezultatą. 
 

Sunkiausia turbūt buvo baigus mokyklą, 2008–2012 metais. Daug dirbau, tačiau kamavo traumos ir rezultatai sunkiai kilo. Metai prieš Rio de Žaneiro olimpiadą irgi buvo nelengvi: konkurencija dėl kelialapio į olimpiadą buvo labai didelė. Tačiau šis laikotarpis buvo ir vienas sėkmingiausių. Daug dirbau, tačiau pastangos nenuėjo veltui. 
 

Visų pirma, labai svarbi aplinka, žmonės, kurie palaiko, Dažnai vienam sunku susidoroti su visa ta įtampa. Prie savo aplinkos priskiriu ir trenerį, kuris ne tik iš techninės, bet ir iš psichologinės pusės yra svarbus žaidėjas sportininko gyvenime. Tačiau su savimi tenka kovoti daugiausiai. 

Per maratono varžybas kiekvienas sportininkas kas 5  kilometrus pasiima savo  gėrimą. Tai tame maratone, kuriame pagerinau savo rekordą (2016 m. Hanoverio maratonas - .aut.past.), ruože nuo 15 iki 25 km kažkas vis paimdavo mano gėrimą. Buvo labai didelis stresas, nes norėjosi gerti, o reikėjo bėgti toliau. Vėliau supratau, kad tai galėjo būti viena varžovė - ją aplenkusi, jau radau visus savo gėrimus (juokiasi).

Atsimenu kartą Baltarusijoje nenorėjo leisti startuoti, nes su kita sportininke turėjome tik po vieną numerį, o reikia turėti du – priekyje ir ant nugaros. Tai mes prieš pat startą su tušinuku ant paprasto popieriaus užsirašėme numerius, užsidėjome ant nugaros ir startavome (juokiasi). 

Esant formos pike labai susilpnėja sportininko imunitetas. Yra toks „atviro lango“ fenomenas - po treniruočių, kurios trunka ilgiau nei valandą, apie 72 valandas organizmas būna pažeidžiamiausias.  Tada yra labai lengva peršalti, užsikrėsti virusais, bakterijomis. Aš labai saugausi, stengiuosi ant skersvėjų nebūti, nesušalti. Seniau dažniau sirgdavau, dabar esu atsargesnė.
 

Tenka. Manęs ir patarimų klausia, ir pasveikina su pergale, ir pasakoja, kad matė per varžybas. Kartais prašo ir parašą atsiųsti, ypač užsieniečiai (juokiasi). 

Esu daug apie tai mąsčiusi. Aš linkusi prie menų, man labai patinka piešti, rankdarbiais užsiimti, manau, kad būčiau meno srityje dirbusi, gal dar ir dirbsiu ateityje, kas čia žino (šypsosi).