Grįžusi į Lietuvą prakalbo apie emigraciją

„Jau ne kartą buvau nurašyta“, – po triumfo Apeldorne šypsojosi pasaulio čempionato bronzos medalį iškovojusi 35-erių Simona Krupeckaitė, kuri po šešerių metų pauzės planetos pirmenybėse vėl lipo ant apdovanojimų pakylos.

Vilniaus oro uoste dviratininkė pasidalino mintimis apie sėkmingas kovas Olandijoje ir ne tokias linksmas sporto finansavimo aktualijas, kurių įkaitais tapo Lietuvos treko karaliene tituluojama S. Krupeckaitė bei jos treneris Dmitrijus Leopoldas.

Nuo Naujųjų metų nebeliko Lietuvos olimpinio sporto centro, kuriame treneriu dirbo D. Leopoldas, dabar talentingam treko dviračių sporto specialistui ir S. Krupeckaitei permainos pažėrė įvairių minčių.

Dviratininkė viešoje erdvėje užsiminė, kad jei situacija nesikeis, nieko kito neliks, tik susikrauti lagaminus ir emigruoti iš Lietuvos.

„Tai ne pokštas“, – rimtai kalbėjo iš Olandijos sugrįžusi pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtoja. Beje, vyro D. Leopoldo kartu nebuvo. Iš Apeldorno miesto dviračių treneris į Lietuvą grįžta mikroautobusu, veža brangius treko dviračius ir visą sportininkų mantą. Laukia netrumpa kelionė – daugiau nei 1600 kilometrų.

Ar emocijos pasipylė dėl to, kad pasaulio čempionate medalis pasiektas po šešerių metų pertraukos?
Dėl įdėtų pastangų ir darbo. Juk kiekvieną kartą varžausi dėl medalio. Sunku atsikelti iš naujo, kai jo neiškovoji. Tai padėka visai komandai už įdėtą darbą.

Ar medalis suteiks motyvacijos toliau likti aukščiausiame sporte?
Visada pergalės yra spyris toliau.

Po finišo minėjote, kad jums tik keli procentai priklauso iškovoto medalio, iš ko susidėjo ta bronzinė pergalė?
Greta jos – daug žmonių, kurie man padėjo. Sunku visus išvardinti, nes kažko nepaminėjus kas nors gali įsižeisti. Bet didžiąją dalį darbo atliko treneris, tik jo dėka esu „ant balno“. Jis man neleidžia nuleisti rankų ir kovoti toliau. Be šeimos ir draugų pagalbos negalėčiau išvažiuoti į varžybas.

Svarbūs visi – medikai, kurie gydo, atstato, dviračių mechanikai, komandos draugai. Aš – tik faktas, o visa kita – dalykai, be kurių nebūtų pergalių ir medalių.
„Yra ne viena galimybė, bet tiesiog mes norime dirbti Lietuvoje. Didžiausia problema yra tai, kad norime būti čia. Tikrai nesinori kažkur išvykti, liksime čia iki paskutinės galimybės. Bet jei nebus galimybių sportininkams keliauti į varžybas, dalyvauti atrankose, tada viską darysime dėl dviratininkų. Išvažiuosime kartu su sportininkais ir treneriais“.



Prieš naujuosius metus minėjote, kad kyla įvairių minčių, dėl pasikeitusios sporto finansavimo sistemos neatmetėte ir emigracijos galimybių, kokie planai šioje vietoje?
Tai nėra pokštas. Mūsų sprinto komandai išvažiuoti į varžybas reikia daugiau nei 100 tūkstančių eurų. Apie kokią perspektyvą galime kalbėti, jei visam dviračių sportui skiria panašią sumą.

Mano vyras – maksimalistas, sporte siekia aukščiausių tikslų.

Šiuo metu jis gauna kiek daugiau nei minimumą. Tikrai neuždirba tiek, kiek jis yra vertas. Likti su tokiu atlyginimu ir iš jų treniruoti komandą? Vienintele išeitimi lieka emigracija ir kitos komandos treniravimas.

Jei treneris praleidžia keletą sezonų be sportininkų, jis praranda kvalifikaciją, gabumus. Jei Lietuvoje nėra galimybių treniruoti, belieka ieškoti darbo kitur. Dviračiai – mūsų gyvenimas, tai nėra uždarbis, turtų aruodai. Įdedame tikrai daug – aukojame šeimas, draugus, laisvalaikį, savas lėšas tam, kad pasiektume savo tikslus.

Tai kartu ir didžiulis stresas. Kartais jaučiamės įsprausti į kampą. Sakėme, kad tai nėra kažkoks gąsdinimas, o tai būtų paskutinė galimybė. Mes nesakėme – jei neduosite pinigų, išvažiuosime.

Kalbėjome apie tai, kad jei vyksta tokie dalykai, vadinasi tai yra sporto žlugdymas. Kodėl turime aukoti savo gyvenimą, jei to niekam nereikia?

Ar Dmitrijus turi konkrečių pasiūlymų?
Dabar neieškome, bet jei pradėtų ieškoti, atsirastų. Yra ne viena galimybė, bet tiesiog mes norime dirbti Lietuvoje. Didžiausia problema yra tai, kad norime būti čia.

Tikrai nesinori kažkur išvykti, liksime čia iki paskutinės galimybės. Bet jei nebus galimybių sportininkams išvykti į varžybas, dalyvauti atrankose, tada viską darysime dėl dviratininkų. Išvažiuosime kartu su sportininkais ir treneriais.

S. Krupeckaitės medalių kraityje – du aukso, penki sidabro ir šeši pasaulio čempionatų bronzos medaliai.

S. Krupeckaitė, kuri sprinto lenktynėse buvo septinta, keirino rungties finale į priekį praleido tik belgę Nicky Degrendele bei Honkongo atstovę Wai Sze Lee.

Keirino rungtyje dalyvavo 24 dviratininkės. S. Krupeckaitė laimėjo pirmojo etapo antrąjį važiavimą ir kartu su S. Braspennincx pateko į pusfinalį, o Miglė Marozaitė ketvirtajame važiavime buvo priešpaskutinė, penkta.

Pasaulio čempionate dalyvavo penki Lietuvos dviratininkai.

Simona Krupeckaitė: keirinas – 3-ia vieta, sprintas – 7 vieta.

Miglė Marozaitė: keirino kvalifikacija, sprintas – 1/16 finalo etapas.

Vasilijus Lendelis: sprintas – 12 vieta, keirino kvalifikacija –

Svajūnas Jonauskas: sprintas – 33 vieta.

Olivija Baleišytė: daugiakovė – 18 vieta.