| Marytė Marcinkevičiūtė | 2018 m. vasario 28 d. 14:44 |
Rekordininko svajonė – didelė lydeka
60-metį švenčiantis daugkartinis Lietuvos ėjimo čempionas ir rekordininkas Valdas Kazlauskas: „Ačiū Dievui, kad mano rekordai jau pradedami klibinti.“
Šiandien 60-metį švenčiantis Kauno „Starto“ sporto mokyklos lengvosios atletikos treneris Valdas Kazlauskas gerino pasaulio ir Europos bei 21 kartą Lietuvos rekordus. Dabar jis ugdo ėjikus, kurių vienas – Marius Šavelskis dalyvavo Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.
Kas labiausiai įsiminė sportuojant?
1990-aisiais kovo 10 d. atsisakiau atstovauti SSRS ir daugiau niekur nevažiavau.
Pasiekei daugybę pergalių, o kurią labiausiai vertini?
Po kažkiek laiko tas rekordas buvo ilgai svarstomas, kurią gi dieną jis buvo užfiksuotas.
Ar prisimeni savo sportinės karjeros pradžią?
Ta pažintis mane įkvėpė sekti jo pėdomis. Tada mokiausi Vilniaus prekybos mokykloje ir vienas dėstytojų, kurio pavardės dabar neatsimenu, suvedė mane su daugkartiniu Lietuvos čempionu ir treneriu Algirdu Šakaliu, kuris tuo metu dar ir pats aktyviai sportavo.
1976-aisiais kovo mėnesį užsirašiau į šio puikaus sportininko ir trenerio grupę. Pas Algirdą Šakalį pradėjau savo sportinę karjerą, pas jį ir baigiau. Tai – be galo puikus treneris ir žmogus, kuris mano gyvenime suvaidino didelį vaidmenį. Mano šeimoje ir giminėje buvau vienintelis sportininkas
Kaip atsidūrei Kaune?
Kaip galvoji, kodėl tie rekordai taip ilgai laikosi?
Kada yra vienas didelio meistriškumo sportininkas, jam nėra varžovų, tai pačiam save priversti kovoti su savimi ir laiku - gana sudėtinga.
Gal pačiam pavyks išsiugdysi mokinį greitesnį už save?
Sulaukus brandaus amžiaus, pasakyk, kokia tavo didžiausia svajonė?
Didžiajame sporte V. Kazlauskas praleido 21 metus. „Sportuoti pradėjau vėlai, būdamas 19 metų. Tačiau tai nesutrukdė man pagerinti vieną Europos ir tris pasaulio rekordus, 10 kartų tapti Lietuvos čempionu ir dalyvauti Atlantos olimpinėse žaidynėse“, - džiaugiasi jubiliatas.
Kas labiausiai įsiminė sportuojant?
Sportinis ėjimas tapo mano gyvenimo būdu. Aštuonerius metus (1983-1990 m.) atstovavau SSRS rinktinei. Kaip lietuviui, tai buvo gana daug. Atstovaudamas SSRS rinktinei, dukart (1988-1989 m.) laimėjau Pasaulio taurę, 1986-aiais dalyvavau „Geros valios“ žaidynėse. Tačiau nebuvau pakviestas dalyvavau nė viename pasaulio ir Europos čempionate, nes SSRS ėjikai tuo metu buvo ypač stiprūs ir dominavo pasaulyje.
1990-aisiais kovo 10 d. atsisakiau atstovauti SSRS ir daugiau niekur nevažiavau.
Pasiekei daugybę pergalių, o kurią labiausiai vertini?
Gal 1988-aisiais Hildesheime (Vokietija) plente pagerintą pasaulio rekordą, kai nuotolį nuėjau per 38 min.34 sek. Pavyko pasiekti ypatingai gerą sportinę formą, rekordą pagerinau be didelių valios pastangų.
Labai įsiminė ir jaunystės metais, kai dar buvau jaunas, žalias ir kupinas emocijų, 1980-aisiais Maskvoje per SSRS uždarų patalpų čempionatą vasario -16ąją – Lietuvos nepriklausomybės dieną – laimėtas bronzos medalis ir pagerintas Lietuvos rekordas.
Po kažkiek laiko tas rekordas buvo ilgai svarstomas, kurią gi dieną jis buvo užfiksuotas.
Ar prisimeni savo sportinės karjeros pradžią?
Gimiau ir augau Vilniuje. Mano pažintis su sportiniu ėjimu prasidėjo nuo pažinties su Melburno olimpiniu vicečempionu Antanu Mikėnu.
Ta pažintis mane įkvėpė sekti jo pėdomis. Tada mokiausi Vilniaus prekybos mokykloje ir vienas dėstytojų, kurio pavardės dabar neatsimenu, suvedė mane su daugkartiniu Lietuvos čempionu ir treneriu Algirdu Šakaliu, kuris tuo metu dar ir pats aktyviai sportavo.
1976-aisiais kovo mėnesį užsirašiau į šio puikaus sportininko ir trenerio grupę. Pas Algirdą Šakalį pradėjau savo sportinę karjerą, pas jį ir baigiau. Tai – be galo puikus treneris ir žmogus, kuris mano gyvenime suvaidino didelį vaidmenį. Mano šeimoje ir giminėje buvau vienintelis sportininkas
Kaip atsidūrei Kaune?
Vilniuje priklausiau Aukštojo sportinio meistriškumo mokyklai, tačiau ji manęs nerėmė, nors 1979-aisiais ir įvykdžiau sporto meistro normą. Kadangi mokykla man negalėjo padėti, tai 1979 –aisiais išvažiavau į Kauną. Įstojau studijuoti į Kūno kultūros institutą, kurį baigiau 1986-aisiais. Kaune ir pasilikau.
Iki šiol vis dar nepagerinti tavo 5 km, 10 km, 15 km ir 20 km nuotolių rekordai plente, stadione, manieže.
Neseniai netekau vieno iš savo rekordų, kurį pasiekiau dar 1980-aisiais – šiomis dienomis 3 km distancijoje 11,4 sek. Škotijoje jį pagerino Marius Žiūkas. Pasveikinau Marių su šiuo rekordu. Ačiū Dievui, kad mano pasiektu Lietuvos rekordus jau pradedami klibinti.
Kaip galvoji, kodėl tie rekordai taip ilgai laikosi?
Yra keletas priežasčių. Viena ir, gal būt, pagrindinė – Lietuvoje nėra didelės konkurencijos, yra tik pavieniai žmonės.
Kada yra vienas didelio meistriškumo sportininkas, jam nėra varžovų, tai pačiam save priversti kovoti su savimi ir laiku - gana sudėtinga.
Gal pačiam pavyks išsiugdysi mokinį greitesnį už save?
Treneriu irgi dirbu jau 21 metus. Dideles viltis sieju su Mariumi Šavelskiu, buvo didelis džiaugsmas jį išlydėti į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Tikėjausi, jog Marius olimpinėse žaidynėse pasirodys geriau. Dabar jis padarė pertrauką, šiuo metu nesitreniruoja ir nežinau, ar jis toliau sportuos, ar ne. Vaikinas tikrai talentingas.
Sulaukus brandaus amžiaus, pasakyk, kokia tavo didžiausia svajonė?
Dabar jau ne svajoju, o gyvenu. Svajoti jau gana, reikia dirbti. Labai noriu ištraukti kokį 5 kg sveriantį lydį.