Treke reikia ir greičio, ir drąsos, ir proto

„Labai dideles, bijau ir prasitarti“, - paklausta, kokias viltis sieja su planetos čempionatu, teigė O.Baleišytė, viena treko Pasaulio taurės lyderių.

Praėjusių metų Europos jaunimo (iki 23 metų) dviračių treko čempionato sidabro medalininkė atkrintamosiose varžybose panevėžietė Olivija Baleišytė dalyvauja ne vienos rungties lenktynėse, bet svarbiausia jai dabar - omniumas (daugiakovė), įtrauktas į olimpinių žaidynių programą. Būtent šioje rungtyje ji po keturių etapų žengia trečia Pasaulio taurės varžybose.

Praėjusį savaitgalį per Lietuvos čempionatą Panevėžyje ji be didelio vargo laimėjo rungčių, kuriose dalyavo, varžybas: antrą kartą tapo šalies čempione omniumo rungtyje ir pirmą kartą – skreče (grupinėse lenktynėse).

Jau šiandien O. Baleišytė išvyksta į Minską, kur dalyvaus paskutiniame šio sezono Pasaulio taurės varžybų etape. O vasario pabaigoje jos laukia Olandijoje startuosiantis pasaulio čempionatas.

„Lietuvos čempionatui specialiai nesirengiau. Pagrindinį dėmesį esu sutelkusi į Pasaulio taurės varžybas ir pasaulio čempionatą. Šalies čempionatas man buvo tarpinė stotelė, gera treniruotė. Lietuvos čempione tapau trečią kartą, nes tik 2017-aisiais debiutavau suaugusiųjų grupėje. Šiemet rugsėjo 3-iąją man sukaks 20 metų, tik pradedu brautis į elitą“, - sako 19-metė sportininkė.

Lietuvos čempionato išvakarėse liginonėje atsidūrė tavo treneris Antanas Jakimavičius, tad kas tau padėjo treke?, - paklausėme O. Baleišytės.

Mamytė, kuri mane treniruoja kartu su A. Jakimavičiumi. Nors mano treneris ir buvo ligoninėje, tačiau per Lietuvos čempionatą su juo palaikiau nuolatinį ryšį telefonu ir buvome lyg ir kartu.

Treneris tuoj bus išleistas iš ligoninės, viskas gerai, tačiau su manimi į Minską gal dar negalės vykti. Kartu rengsimės pasaulio čempionatui.

Per Pasaulio taurės varžybas žengi trečioje vietoje, ar šioje aukštoje pozicijoje sugebėsi išsilaikyti?

Turėčiau. Trečioji vieta – labai aukšta, man gal netgi per aukšta. Tačiau jos nusipelniau, nes dalyvavau visų etapų varžybose, trankiausi po pasaulį.

Pirmas etapas vyko Lenkijoje, antrasis – Didžiojoje Britanijoje, trečiasis – Kanadoje, o ketvirtasis – Čilėje.

Per paskutinio etapo varžybas Minske dalyvausiu ne tik omniumo, bet ir skrečo varžybose.

Tai – mano dvi pagrindinės rungtys: omniumas, kuris nuo 2012-ųjų yra olimpinė rungtis ir neolimpinis skrečias.

Tiesa, Minske labai nepalankus varžybų tvarkaraštis, abiejų rungčių varžybos vyks tą pačią dieną. Baigsis omniumas, o mažiau nei po pusvalandžio - jau skrečo startas.

Aišku, trečioji pozicija Pasaulio taurės varžybose nėra fantastika. Jeigu per pasaulio čempionatą būčiau pelniusi medalį, tada būtų visai kitaip. Pasaulio čempionate Honkonge 2017-aisiais debiutavau ir omniume buvau 18-a. Buvau visiškai žalia, be jokių startų įmesta į šios rungties varžybas.

Džiaugiausi, kad baigiau lenktynes. Dabar stengiuosi, kuo dažniau dalyvauti omniumo varžybose, kaupiu patirtį. Labai daug jos įgiju dalyvaudama Pasaulio taurės varžybose. Pirmajame etape buvau dešimta, antrajame – aštunta, trečiajame – šešta.

Nesėkmingai man susiklostė ketvirtasis etapas gruodžio mėnesį Čilėje. Per skrečo varžybas kritau ir nebaigiau varžybų.

Traumą pavyko sėkmingai išsigydyti, nėra jokių pasekmių, rentgeno nuotraukos nerodė jokių blogų pokyčių.

Apie savaitę laiko praleidau namuose, jautėsi kažkoks silpnumas. Kai pagijau, prieš Šv. Kalėdas išvažiavau į Turkiją, kur po truputį pradėjau treniruotis. Buvo sunku vėl viską pradėti iš naujo.

Tačiau didelių pastangų dėka pavyko pasiekti neblogą sportinę formą. Turkijoje su mamyte ir treneriu kartu sutikome Šv. Kalėdas ir Naujuosius metus.

Pastaruoju metu pamėgai skrečą, kuo tau patinka ši rungtis?

Anksčiau ji man nepatikdavo, nes nepasižymėdavau geru finišu. Tačiau dabar pavyksta gerai finišuoti, netgi atitrūkti nuo pagrindinės grupės.

Tačiau bene labiausia mėgstu dalyvauti atkrintamosiose varžybose. Praėjusiais metais per Europos suaugusiųjų čempionatą buvau penkta, o jaunimo (iki 23 metų) – antra.

Ši rungtis patinka todėl, kad reikia daug drąsos minti pagrindinėje grupėje, kada visos dviratininkės važiuoja viena šalia kitos kelių centimetrų atstumu.

Siekiant nugalėti, kartais nereikia būti pačiai stipriausiai, užtenka gerai mąstyti distancijoje ir finišuojant stengtis nebūti paskutinei. Man kol kas gerai sekasi. Viliuosi, kad kada nors atkrintamosios varžybos bus ne tik omniumo programoje, o ir kaip atskira rungtis pasaulio čempionatuose. Galima būtų pakovoti dėl medalio.

Galiu pasiguosti tuo, kad atkrintamosios varžybos jau porą metų yra Europos čempionatų programoje.

Tau – vos 19 metų, dar turėsi nemažai laiko siekdama Europos jaunimo (iki 23 metų) čempionato sidabro medalį iškeisti į aukso?

Taip tik atrodo. Pasiskaičiavau, kad ši vasara dalyvauti Europos jaunimo čempionate man bus paskutinė.

Dar galėčiau porą metų startuoti šioje grupėje. Tačiau 2019-aisiais panašiu laiku vyks Europos antrosios žaidynės, o 2020-aisiais – Tokijo olimpinės žaidynės.

Savo sportinę karjerą pradėjai nuo asmeninių persekiojimo lenktynių, o dabar tapai daugiakovininke. Ar sunku buvo persikvalifikuoti?

Taip, persekiojimo lenktynės buvo mano arkliukas. Tačiau Lietuvoje vertinamos tik olimpinės rungtys. Jeigu laimi neolimpinių rungčių varžybas, esi niekam neįdomi. Todėl ir atisakiau persekiojimo, liko tik gražūs prisiminimai.

Pasirinkau olimpinę omniumo rungtį, kuriai pasirengimas jau visai kitoks. Varžybos dabar vyksta vieną dieną ir tai man patinka. Tenka rungtyniauti keturiose rungtyse, o anksčiau – šešiose per porą dienų. Tai, manau, nebeparanku didžiųjų šalių dviratininkėms, turinčioms dideles aptarnaujančio personalo komandas. Kai varžybos vykdavo dvi dienas, antrą dieną jos būdavo šviežutėlės, visiškai nepavargusios, o mes vos kojas vilkdavome. Dabar iš treko nėra laiko kažkur išvažiuoti, nes tarp rungčių 1-3 val. tarpai. Visoms suvienodėjo sąlygos, esame priverstos būti treke.

Kokias viltis sieji su pasaulio čempionatu?

Labai dideles, bijau ir prasitarti. Po čempionato pasakysiu, ar pavyko įgyvendinti savo tikslus, ar ne. Čempionate dalyvausiu omniumo ir skrečo lenktynėse.

Rengtis nėra lengva. Mokausi Lietuvos sporto universitete pirmame kurse, baigėsi egzaminų sesija, o aš turiu skolų, tai tenka važinėti į Kauną ir atsiskaitinėti.