Pasaulio ir Europos senjorų čempionas odontologas Stasys Labanauskas: „Kad ir kur būčiau, kad ir kur gyvenčiau, visur žaidžiau tenisą“.
„Tenisą žaidžiau daugiau nei 60 metų. Sukaupta tiek žinių, supratimo apie tenisą, kad negaliu nepasidalyti su kitais žmonėmis. Noriu, kad ir jie su tenisu artimai draugautų, nes tenisas, kaip bet kuris sportas, yra sveikata“, – kalba pernai gruodžio 4 d. 75 metų sulaukęs, bet vis su teniso rakete nesiskiriantis Stasys Labanauskas.
Kaunietis turnyruose beveik nebežaidžia, bet neatsisako galimybės pabūti treneriu.
„Kadangi esu odontologas, tai ne taip seniai dalyvavau odontologų turnyre Nidoje. Laimėjau jį, nors varžovai buvo ir 32 metų. Po to turnyro manęs paprašė, kad patreniruočiau jo dalyvius“, – prisimena S. Labanauskas.
Teniso veteraną, daugkartinį Lietuvos čempioną, daugkartinis pasaulio ir Europos veteranų čempioną 75-mečio proga sveikino Lietuvos sporto draugija „Žalgiris“, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, Kūno kultūros ir sporto departamentas, daug pažįstamų tenisininkų iš viso pasaulio, o į pačią gimtadienio šventę susirinko per 70 žmonių.
„Taip tas mano laikas ir praėjo: draugaujant su sportu, derinant jį su darbu. Dėl teniso esu apvažiavęs visą pasaulį ir bendravęs su tiek įvairių žmonių, todėl sakau, kad esu baigęs dar ne vieną papildomą universitetą“, – sako sukaktuvininkas.
Vienu metu jis buvo pakilęs į antrąją vietą savo amžiaus grupės ITF pasaulio reitinge.
Pirmasis titulas – žaidžiant futbolą
S. Labanauskas gimė ir augo Panevėžyje. Kaip ir dauguma pokario metų sportininkų, jis jaunystėje išbandė daug sporto šakų.
„Neblogai žaidžiau futbolą. 16 metų buvau savo amžiaus Lietuvos čempionas. O šiaip žaidžiau viską – ir krepšinį, ir tinklinį, ir rankinį. Bet vėliau patyriau traumą žaisdamas ledo ritulį. Ir nuo 15 metų pradėjau žaisti vien tenisą. Kadangi mano fizinis pasirengimas buvo puikus, tai labai greitai – per metus – patekau į Panevėžio miesto rinktinę ir su ja vykau į moksleivių spartakiadą. Po poros metų jau žaidžiau Lietuvos pirmenybėse. Kiti mano amžiaus tenisininkai buvo žaidę daugiau metų, bet aš greitai visus pasivijau“, – dėsto S. Labanauskas.
Baigęs mokyklą S. Labanauskas išvyko studijuoti į Kauno medicinos institutą stomatologijos. Ir tris kartus tapo Lietuvos studentų čempionu.
„Kad ir kur būčiau, kad ir kur gyvenčiau, visur žaidžiau tenisą. Kiekvieną dieną. Daug kartų tapau Lietuvos čempionu. Nuo 45 metų pradėjau dalyvauti veteranų varžybose Europoje“, – sako odontologas.

Turnyrai – per atostogas
Veteranų varžybos jam nereiškė atsisveikinimo su sportu. Veikiau – naują karjeros etapą. Etapą, kai žaisdamas ėmė uždirbti ir kažkiek pinigų.
„Sovietų laikais nebuvo jokių piniginių prizų. Uždirbti iš teniso ėmiau, kai pradėjau žaisti veteranų varžybose. Pamenu, gaudavau apie 1 000 Vokietijos markių – dideli pinigai tais laikais. Aišku, reikėdavo už juos dar ir nuvažiuoti į vietą, susimokėti starto mokestį, kažkur gyventi, valgyti. O prieš turnyrą juk nežinai, ar ką laimėsi. Bet Europoje laimėdavau iki dešimties turnyrų, daug dvejetų varžybų ir šiek tiek pinigų taip užsidirbdavau“, – pasakoja S. Labanauskas.
Pastovesnių pajamų gaudavo už žaidimą Miuncheno teniso klubo „Iphita“ komandoje.
Komandinės pirmenybės Vokietijoje pagal amžiaus grupes vyksta kas penkerius metus. Visi didesni klubai yra subūrę visų amžiaus grupių komandas.
„Iš pradžių važinėjau į Miuncheną, po to gyvenau ten, vėliau – Lietuvoje, vis nuvykdamas į varžybas Vokietijoje. Susitikimai vykdavo šeštadieniais. Lėktuvu nuskrendu į Miuncheną, sužaidžiu vienetų ir dvejetų mačą, sekmadienį parskrendu atgal“, – apie žaidimą Vokietijos klube pasakoja tenisininkas.
Tuo pat metu visą savo tenisininko karjerą S. Labanauskas dirbo odontologu ir žaidimą derino su darbu.
„Keturias atostogų savaites skirdavau teniso turnyrams. Viena savaitė – turnyrui Vokietijoje, kita – turnyrui Šveicarijoje. Pasirinkdavau atostogų dienas praleisti taip, kaip man patogu“, – prisimena teniso veteranas.
Per tas dienas, kai nedalyvaudavo turnyruose, S. Labanauskas porą valandų vis vien praleisdavo su rakete: „Kai iš ryto dirbdavau, tai po pietų dvi valandas žaisdavau, jei po pietų dirbdavau – iš ryto žaisdavau.
Žaisdavau kiekvieną dieną. Ir dabar kasdien žaidžiu.“
Pastarąjį kartą Lietuvos čempionu jis tapo jau sulaukęs 52-ejų – mišriųjų dvejetų rungtyje su 18 metų partnere.
Iš bendravimo su pasaulio teniso žvaigždėmis didžiausią įspūdį lietuviui padarė susitikimas su amerikiečiu Hugh Stewartu.
„Viename turnyre Jugoslavijoje priėjo tada prie manęs gerokai vyresnis amerikietis ir sako: tu gerai žaidi, tiktum man į porą. Sakau: jūs juk vyresnis už mane keliolika metų... Jis sako: no problem, tu man tinki. Po to paaiškėjo, kad tai H. Stewartas, savo laiku žaisdavęs JAV rinktinėje Daviso taurės turnyre ir laimėdavęs pasaulio dvejetų turnyrus. Su juo bendraudamas aš įveikiau savotiškus teniso universitetus“, – pasakoja S. Labanauskas.
Išmaišė visą pasaulį
Žaisdamas veteranų turnyruose S. Labanauskas išmaišė ne tik Europą. Pabuvojo visuose žemynuose. Lėšomis keliauti padėdavo ir verslininkas sūnus, ir papildomas uždarbis iš treniravimo, ir kiti tenisininkai, norintys sužaisti kartu su veteranų teniso žvaigžde.
„Pavyzdžiui, šeštadienį atstovauju klubui „Iphita“. Nevažiuoju namo, pasilieku Vokietijoje, patreniruoju žmones. Vokiečiai man sumoka ir už žaidimą, ir už treniravimą. Būdavo dar ir taip, kad, pradėjus žaisti aukštu lygiu, atsirasdavo žmonių, kurie norėdavo žaisti kartu su manimi. Štai vyksta pasaulio čempionatas Pietų Afrikos Respublikoje. Gaunu pasiūlymą atvažiuoti su sąlyga, kad žaisiu dvejetus kartu – sumoka už kelionę. Jeigu nemoki žaisti, esi niekam nereikalingas. Bet kai imi žaisti gerai – į tave žiūri visai kitaip. Kai važiuoji į tolimas šalis, labai greitai tave atranda ir vietos lietuviai. Tada nebereikia ieškotis viešbučio. Jie tave ima, veda į savo namus, siūlo juose gyventi.
Su draugijos „Žalgiris“ generaliniu sekretoriumi Vytu Nėniumi buvome pasaulio čempionate Argentinoje ir Čilėje. Visur lietuviai mus apgyvendino savo vilose – niekur važiuoti nereikia, aikštelės treniruotėms tose vilose yra, maitina“, – apie užsienio keliones pasakoja treneris veteranas, klube „Iphita“ žaidęs apie 20 metų.
Tenisininkų dinastija
S. Labanauskas turi sūnų, du anūkus. Tiesa, jau 40 metų, kai yra išsiskyręs su žmona.
Sūnus Stasys yra baigęs Lietuvos sporto universiteto teniso studijas. Prekiauja teniso inventoriumi, užsiima ir teniso infrastruktūros verslu.
Stasys Labanauskas jaunesnysis tenisą žaidžia nuo mažumės, 2000-aisiais baigė LKKA (dabar Lietuvos sporto universitetas) bakalauro teniso trenerio studijas, turi TF LEVEL I trenerio sertifikatą. Dalyvavo Lietuvos suaugusiųjų teniso čempionatuose, žaidė ir treniravosi su dauguma geriausių Lietuvos ir pasaulio tenisininkų. Prekiauja teniso inventoriumi, užsiima ir teniso infrastruktūros verslu.
„Anūkams – vienam septyneri, kitam – penkeri. Jie su rakete jau draugauja“, – šypsosi tenisininkų dinastijos pradininkas S. Labanauskas vyresnysis.