Mėgstamiausia vieta – sporto salė

„Danutė įsitikino, kad kovoti galima ir su sušiais bei jūrų dumbliais mintančiais antžmogiais, pamatė, kad ir japonės skraido ne tik prabangių kompanijų lėktuvais, bet, jei vežėjas gerai pasistengia, nesidrovi paskraidyti ir virš Bydgoščiaus „Artego“ arenoje patiestų kilimų“, – taip vaizdžiai imtynininkės Danutės Domikaitytės oponentę iš Japonijos Naruha Matsuyuki pasaulio jaunimo iki 23 metų čempionate aprašė tinklalapis „Imtynes.lt“.

 

Tiesa, 22 metų lietuvė tą kovą pralaimėjo, tačiau, įveikusi visas varžoves paguodos turnyre, iškovojo bronzos medalį. Tai – geriausias D. Domikaitytės rezultatas šiemet.

 

D. Domikaitytė kilusi iš Anykščių r., Troškūnų. Būtent čia ji susidomėjo imtynėmis, o 2008 m. ją pradėjo treniruoti Arvydas Krikščiūnas. Nuo 2010 m. sportininkė persikėlė į Šiaulius, kur mokėsi Vijolių mokykloje, tapusioje sporto gimnazija. Dabar ji – Šiaulių universiteto studentė.

 

Šiame mieste imtynininkę treniruoja Aivaras Kaselis ir Andrius Stočkus.

Kaip pati vertinate pasirodymą pasaulio jaunimo čempionate? – paklausėme D. Domikaitytės.

Rezultatu labai džiaugiuosi. Siekdami rezultato tiek aš, tiek mano treneriai nudirbome labai didelį darbą.

 

Imtynės – tokia sporto šaka, kad niekada negali žinoti, kaip tą dieną pasiseks. Aišku, aštuntfinalio kovoje pirmavau prieš japonę nuo pat susitikimo pradžios ir padariau lemtingą klaidą likus keliasdešimt sekundžių iki kovos pabaigos. Manau, tik ta klaida man užkirto kelią link aukso.

 

Sunku pasakyti. Buvo ir nesėkmių, buvo ir dienų, kada sėkmė labai lydėjo. Negalėčiau pasakyti, kad metai buvo kažkokie ypatingi. Dabar jau baigėsi visos varžybos, tad daugiau dėmesio skirsime treniruotėms. Kiti metai bus panašūs – vėl Europos ir pasaulio jaunimo bei suaugusiųjų čempionatai. Reikės gerinti rezultatus (šypsosi).

 

Po tų varžybų buvo daug kalbėta su treneriais. Tikrai buvo labai sunku. Dirbome itin daug tam, kad iškovotume olimpinį kelialapį. Jaučiausi pajėgi, tikėjau savo galimybėmis, bet pasiekti tikslo nepavyko. Dabar jau kitas olimpinis ciklas, stengsiuosi nekartoti klaidų.

 

Tokijas yra vienas pagrindinių mano tikslų. Žingsnis po žingsnio judame link to, dirbame jau dabar. Tikslą matome ir labai norime jį pasiekti.

Dabar studijuoju Šiaulių universitete kūno kultūrą, esu ketvirtakursė. 2009 m. atvažiavau gyventi ir treniruotis į Saulės miestą. Dabartinė Šiaulių sporto gimnazija mane išugdė kaip sportininkę ir kaip asmenybę. Esu labai dėkinga mokytojams ir treneriams. Iš tikrųjų man ši gimnazija padeda iki šiol. Neabejoju, kad norinčiuosius pasiekti sportininko karjeroje gerų rezultatų reiktų atvežti į Šiaulių sporto gimnaziją.

 

Po mokyklos iš Šiaulių neišvažiavau, nes nemačiau tam reikalo. Visų pirma nemačiau geresnių imtynių specialistų nei čia. Stodama į aukštąją mokyklą rašiau tik vieną prašymą – į Šiaulių universitetą ir niekada dėl to nesigailėjau. Be to, Šiaulių sporto gimnazija man padėjo su būstu, treniruotėmis, maitinimu – viską čia turėjau.

Taip, ateityje planuoju tapti trenere. Kai pradėjau rimtai sportuoti, supratau, kad gyvenime man daugiau nieko nereikia. Šiauliuose sutikau puikius trenerius, iš jų nuolat mokausi. Jie savo puikiu darbu, ko gero, mane ir motyvavo rinktis tokią specialybę. Artimiausiu metu, žinoma, netreniruosiu, nes neplanuoju kol kas baigti sportininkės karjeros. Bet Šiauliuose yra labai daug mergaičių, kurios nori užsiimti imtynėmis, todėl padėti joms – viena mano svajonių.

 

Aš kovoju svorio kategorijoje iki 69 kg, bet po Naujųjų metų keičiasi taisyklės, tad kovosiu kategorijoje iki 68 kg. Neturiu didelių problemų dėl svorio kontrolės – kaip tik, kai varžovės meta svorį, aš dar keliauju kokį kepsniuką suvalgyti. Teisingiausia būtų pasakyti taip – aš nemetu svorio.

 

Nejaučiu jokio poreikio lėkti po varžybų  į greitojo maisto restoranus. Mano svorio kategorija yra tiesiog sukurta man. Stengiuosi vengti tokio maisto ir valgau sveikai. Imtynės yra mano darbas, o dirbti noriu su geru varikliu (juokiasi).

 

Gaunu valstybės paramą. Šiaulių miesto savivaldybė prisideda, tad nejaučiu finansinių problemų. Vis dėlto, jei nepatenki tarp geriausiųjų, jau darosi labai sunku, reikia pradėti galvoti, iš kur gauti lėšų treniruočių stovykloms, kelionėms į čempionatus ir t. t. Man tokių problemų neteko patirti, treneriai dėl to padaro didelį darbą.

Man neteko už savo pinigus važiuoti į varžybas, bet esu važiavusi už trenerių santaupas.

 

Šitoje sporto šakoje atradau save. Negali sakyti, kad imtynės nemoteriška sporto šaka. Daug kartų esu sakiusi – baletą šoka ir vyrai, regbį žaidžia ir moterys, tas pat – futbolas, krepšinis. Turime daug jaunų mergaičių, kurios eina imtynių, tad neverta čia ieškoti vyriškumų ar moteriškumų (šypsosi). Imtynės man teikia malonumą ir tai svarbiausia.

 

Mėgstamiausia vieta? Kai būna tamsu – žiūrėti į dangų ir stebėti žvaigždes (juokiasi). O jei konkrečiau, tai sporto salė man yra pati mėgstamiausia vieta. Geriausia vieta yra ten, kur gera draugija ir kur pati gerai jautiesi.

Taip, turiu mylimą žmogų šalia. Jis mane visada palaiko. Turiu geriausią draugę ir trenerius, tad jiems visą širdį ir išdalinu. Svarbiausia, kad kai jie yra šalia, visada būna lengviau.