| Marytė Marcinkevičiūtė | 2017 m. gruodžio 24 d. 14:30 |
Teisėjos rankose – teptukas ir meškerė
Prie Nemuno užaugusi sambo tarptautinės kategorijos teisėja D. Arlauskaitė svarstė sportą iškeisti į dailę, o laisvu metu gaudo penkiakilogramines lydekas.
Lietuvos sambo federacijos viceprezidentė, tarptautinės kategorijos teisėja Diana Arlauskaitė niekada nešvenčia savo gimtadienių, nes ji gimė per Šv. Kūčias, gruodžio 24-ąją.
Per šią šventę Diana visada eina į bažnyčią, gieda chore ir į namus grįžta tik gilią naktį.
Šis jos gimtadienis – 50-asis. Tačiau žinoma nacionalinės kategorijos sambo trenerė jo nesureikšmina. Sako, kad ir jubiliejinis gimtadienis jai kaip ir bet kuris kitas.
Šiemet sukako 10 metų, kai jurbarkietė teisėjauja pasaulio ir Europos sambo čempionatuose.
Šiemet ji teisėjavo Europos jaunimo ir jaunių čempionate Serbijoje, Europos suaugusiųjų čempionate Bulgarijoje, pasaulio suaugusiųjų čempionate Sočyje ir pasaulio jaunių čempionate Kroatijoje.
„Šiemet neteisėjavau tik pasaulio veteranų čempionate, nes pritrūkau laiko. Dar reikia ir dirbti, ne tik teisėjauti“, - sako D. Arlauskaitė.
Ar jūs jaunystėje irgi buvote sambo imtynininkė?
Ne, žavėjausi dziudo. Mano treneris, dabar jau šviesaus atminimo Vytautas Sutkus, buvo dziudo ir sambo sporto meistras, jis mane ir sudomino sambo. Jo iniciatyva Jurbarke buvo surengtas Lietuvos sambo čempionatas, kurį stebėjo ir žymusis Pranciškus Eigminas, kuriam patiko mūsų organizacija.
Nuo tada viskas ir prasidėjo. Ši sporto šaka patiko, tačiau svarių rezultatų nepasiekiau. Nei mokydamasi Jurbarke, nei studijuodama edukologiją tuomečiame Kūno kultūros institute bei Gedimino technikos universitete, kur mokiausi magistrantūroje.
Niekada netapau Lietuvos čempione, turiu tik sidabro ir bronzos medalių. Gal būčiau ir toliau sportavusi, tačiau atsirado širdies problemų ir gydytojai man draudė sportuoti. Jie neduodavo sveikatos pažymos ir negalėdavau dalyvauti varžybose. Buvo beprotiškai gaila atsisveikinti su aktyviu sportu.
Savo tolesnį gyvenimą galvojau susieti su menu ir stoti į Dailės akademiją. Kai mokiausi Jurbarke, man patikdavo piešti, ir dailės mokytoja Michaila Banaitienė bei kiti mane praminė Gogenu. Tas vardas dar ir dabar Jurbarke neužmirštas, daug kas mane iki šios dienos vadina Gogenu. Man ypač artimas spalvų koloritas, darydavau netgi skulptūras, droždavau medį. Mes, likę trylika šios mokytojos mokinių, balandžio mėnesį jai atminti bandysime surengti parodą. Parodai žadu pateikti kokius tris keturis savo darbus.
Lankant mokyklą, dažnai sutapdavo piešimo ir treniruočių grafikai. Tekdavo suktis, tėvams retkarčiais netgi pameluodavau, jog einu į piešimo pamokas, o nukulniuodavau į sporto salę. Tačiau ilgainiui jie susitaikė su mano apgavystėmis, nes matė, kad sambo man labiau prie širdies nei piešimas.
Dabar jau gal šeštus metus, padedant draugams, rengiu savo trenerio Vytauto Sutkaus atminimo turnyrą. Noriu vėl sugrįžti prie komandinio modelio, nes vaikams tos varžybos labiau patinka, vyrauja komandinė dvasia, būna daugiau emocijų.
Turite dailininkės gyslelę, tad kas nulėmė, kad tapote sambo ir dziudo trenere, varžybų teisėja, o ne dailininkė?
Kai baigiau mokslus, 1989-aisiais grįžau į gimtąjį Jurbarką ir mane pakvietė dirbti trenere. Tai – mano pirmoji ir, ko gero, paskutinioji darbovietė. Nesigailiu, jog pasirinkau šį darbą, kuris labai patinka, mane supa geri žmonės.
O teisėjauti prikalbino dabar jau šviesaus atminimo Pranciškus Eigminas, mano mokytoju tapo Lietuvos sambo federacijos teisėjų komisijos pirmininkas Feliksas Jankauskas, padėjęs man tapti aukščiausio lygio teisėja.
Iš pradžių teisėjauti buvo ypač nedrąsu, bijodavau suklysti, nes netgi mažiausia klaidelė sportininkui gali kainuoti labai daug. Jų niekada nevalia įskaudinti, nes kitą kartą sportininkas gali atsisveikinti su mėgstama sporto šaka. Reikia teisėjauti sąžiningai, kvalifikuotai. Anksčiau teisėjaudavau ir respublikiniuose dziudo turnyruose, tačiau dabar esu ištikima tik sambo imtynėms.
Teisėjaujate jau 10 metų, kas per tą laiką įsiminė?
Didelį įspūdį padarė Japonijoje, Pietų Korėjoje, Maroke vykę pasaulio čempionatai. Sambo tarptautinė kategorija suteikiama ne visam gyvenimui. Kas kelis metus Maskvoje reikia perlaikyti egzaminus. Kas juos išlaiko, įgyja teisę teisėjauti pasaulio ir Europos čempionatuose. Tačiau tai nereiškia, jog jie ten bus pakviesti.
Egzaminus išlaiko 60- 80 arbitrų, o, tarkime, pasaulio suaugusiųjų čempionatus aptarnauja tik 20 teisėjų.
Tarptautinė teisėjo kategorija pirmą kartą man buvo suteikta 2007-aisiais, nuo tada ir pradėjau teisėjauti pasaulio bei Europos čempionatuose.
Kaip jaučiatės, teisėjaudama galingų vyrų kovoms?
Gana gerai. Tačiau esu žemo ūgio (1 m 54 cm), todėl susidaro problemų pakelti nugalėtojo ranką (šypsosi). Kiek galėdama pasistiebiu, bet vis vien būna sunkoka.
Teisėjauti patinka, man nėra jokio skirtumo, ar ant kilimo imasi moterys ar vyrai.
Kaip sekasi darbas Jurbarko kūno kultūros ir sporto centre?
Treniruoju dziudo ir sambo imtynininkus. Pavyko išugdyti Londono olimpinėse žaidynėse kovojusį dziudo meistrą Karolį Baužą, kurį treniravau beveik 11 metų.
Kai jis išvyko į Kauną, jau buvo tapęs Europos jaunių čempionato bronziniu prizininku.
Jurbarke treniruoju šešias grupes, kuriose tobulėja daugiau kaip 100 dziudo ir sambo imtynininkų. Pavyko išugdyti daug pasaulio ir Europos jaunių čempionų. Esu įkūrusi ir savo dziudo klubą „Sfinksas“. Kiek metų dirbu, dar neteko eiti ieškoti vaikų. Jau kokius septynerius metus mokyklose net skelbimo nekabinu, kad vaikai kviečiami lankyti pratybas. Tėvai, dažniausiai buvę sportininkai, patys atveda savo atžalas. Priimu visus, kurie tik nori sportuoti.
Patys mažiausi mano auklėtiniai – 4-5 metukų vaikučiai. Visos mano dienos bėga sporto salėje, o savaitgaliais – varžybos. Pavyzdžiuo, nuo rugsėjo turėjau vos du laisvus savaitgalius.
Ar norite sulaukti metų, kada sambo taps olimpine sporto šaka?
Žinoma, tai būtų idealu, svajonių svajonė.
Žinome dar vieną jūsų silpnybę – žvejybą. Kokiais laimikiais galite pasigirti?
Žvejoju nuo mažens. Rytais lėkdavau prie Nemuno, o vakarais – prie laužų. Mano tėvas, dabar jau šviesaus atminimo, buvo užkietėjęs žvejas. Žinau daug sambo entuziastų, kurie irgi mėgsta žvejoti. Kažkuriuo metu buvau apleidusi žvejybą, išdalinau meškeres, norėjau piešti ir sportuoti.
Tačiau tai truko neilgai. Dabar mano rankose dažniau atsiduria meškerė nei teptukas. Meškerioju ir žiemą, ir vasarą. Praėjusią vasarą pagavau 7 kg šamą, daug lydekų po 5 kg. Tačiau, manau, pačios didžiausios žuvys manęs laukia ateityje.
Gyvenu prie Nemuno, žvejoti turiu puikias sąlygas. Žuvimi niekada nesiskundžia ir mano kaimynai, jomis visada pavaišinu savo draugus, varžybų teisėjus, trenerius.
Per šią šventę Diana visada eina į bažnyčią, gieda chore ir į namus grįžta tik gilią naktį.
Šis jos gimtadienis – 50-asis. Tačiau žinoma nacionalinės kategorijos sambo trenerė jo nesureikšmina. Sako, kad ir jubiliejinis gimtadienis jai kaip ir bet kuris kitas.
Šiemet sukako 10 metų, kai jurbarkietė teisėjauja pasaulio ir Europos sambo čempionatuose.
Šiemet ji teisėjavo Europos jaunimo ir jaunių čempionate Serbijoje, Europos suaugusiųjų čempionate Bulgarijoje, pasaulio suaugusiųjų čempionate Sočyje ir pasaulio jaunių čempionate Kroatijoje.
„Šiemet neteisėjavau tik pasaulio veteranų čempionate, nes pritrūkau laiko. Dar reikia ir dirbti, ne tik teisėjauti“, - sako D. Arlauskaitė.
Ar jūs jaunystėje irgi buvote sambo imtynininkė?
Ne, žavėjausi dziudo. Mano treneris, dabar jau šviesaus atminimo Vytautas Sutkus, buvo dziudo ir sambo sporto meistras, jis mane ir sudomino sambo. Jo iniciatyva Jurbarke buvo surengtas Lietuvos sambo čempionatas, kurį stebėjo ir žymusis Pranciškus Eigminas, kuriam patiko mūsų organizacija.
Nuo tada viskas ir prasidėjo. Ši sporto šaka patiko, tačiau svarių rezultatų nepasiekiau. Nei mokydamasi Jurbarke, nei studijuodama edukologiją tuomečiame Kūno kultūros institute bei Gedimino technikos universitete, kur mokiausi magistrantūroje.
Niekada netapau Lietuvos čempione, turiu tik sidabro ir bronzos medalių. Gal būčiau ir toliau sportavusi, tačiau atsirado širdies problemų ir gydytojai man draudė sportuoti. Jie neduodavo sveikatos pažymos ir negalėdavau dalyvauti varžybose. Buvo beprotiškai gaila atsisveikinti su aktyviu sportu.
Savo tolesnį gyvenimą galvojau susieti su menu ir stoti į Dailės akademiją. Kai mokiausi Jurbarke, man patikdavo piešti, ir dailės mokytoja Michaila Banaitienė bei kiti mane praminė Gogenu. Tas vardas dar ir dabar Jurbarke neužmirštas, daug kas mane iki šios dienos vadina Gogenu. Man ypač artimas spalvų koloritas, darydavau netgi skulptūras, droždavau medį. Mes, likę trylika šios mokytojos mokinių, balandžio mėnesį jai atminti bandysime surengti parodą. Parodai žadu pateikti kokius tris keturis savo darbus.
Lankant mokyklą, dažnai sutapdavo piešimo ir treniruočių grafikai. Tekdavo suktis, tėvams retkarčiais netgi pameluodavau, jog einu į piešimo pamokas, o nukulniuodavau į sporto salę. Tačiau ilgainiui jie susitaikė su mano apgavystėmis, nes matė, kad sambo man labiau prie širdies nei piešimas.
Dabar jau gal šeštus metus, padedant draugams, rengiu savo trenerio Vytauto Sutkaus atminimo turnyrą. Noriu vėl sugrįžti prie komandinio modelio, nes vaikams tos varžybos labiau patinka, vyrauja komandinė dvasia, būna daugiau emocijų.
Turite dailininkės gyslelę, tad kas nulėmė, kad tapote sambo ir dziudo trenere, varžybų teisėja, o ne dailininkė?
Kai baigiau mokslus, 1989-aisiais grįžau į gimtąjį Jurbarką ir mane pakvietė dirbti trenere. Tai – mano pirmoji ir, ko gero, paskutinioji darbovietė. Nesigailiu, jog pasirinkau šį darbą, kuris labai patinka, mane supa geri žmonės.
O teisėjauti prikalbino dabar jau šviesaus atminimo Pranciškus Eigminas, mano mokytoju tapo Lietuvos sambo federacijos teisėjų komisijos pirmininkas Feliksas Jankauskas, padėjęs man tapti aukščiausio lygio teisėja.
Iš pradžių teisėjauti buvo ypač nedrąsu, bijodavau suklysti, nes netgi mažiausia klaidelė sportininkui gali kainuoti labai daug. Jų niekada nevalia įskaudinti, nes kitą kartą sportininkas gali atsisveikinti su mėgstama sporto šaka. Reikia teisėjauti sąžiningai, kvalifikuotai. Anksčiau teisėjaudavau ir respublikiniuose dziudo turnyruose, tačiau dabar esu ištikima tik sambo imtynėms.
Teisėjaujate jau 10 metų, kas per tą laiką įsiminė?
Didelį įspūdį padarė Japonijoje, Pietų Korėjoje, Maroke vykę pasaulio čempionatai. Sambo tarptautinė kategorija suteikiama ne visam gyvenimui. Kas kelis metus Maskvoje reikia perlaikyti egzaminus. Kas juos išlaiko, įgyja teisę teisėjauti pasaulio ir Europos čempionatuose. Tačiau tai nereiškia, jog jie ten bus pakviesti.
Egzaminus išlaiko 60- 80 arbitrų, o, tarkime, pasaulio suaugusiųjų čempionatus aptarnauja tik 20 teisėjų.
Tarptautinė teisėjo kategorija pirmą kartą man buvo suteikta 2007-aisiais, nuo tada ir pradėjau teisėjauti pasaulio bei Europos čempionatuose.
Kaip jaučiatės, teisėjaudama galingų vyrų kovoms?
Gana gerai. Tačiau esu žemo ūgio (1 m 54 cm), todėl susidaro problemų pakelti nugalėtojo ranką (šypsosi). Kiek galėdama pasistiebiu, bet vis vien būna sunkoka.
Teisėjauti patinka, man nėra jokio skirtumo, ar ant kilimo imasi moterys ar vyrai.
Kaip sekasi darbas Jurbarko kūno kultūros ir sporto centre?
Treniruoju dziudo ir sambo imtynininkus. Pavyko išugdyti Londono olimpinėse žaidynėse kovojusį dziudo meistrą Karolį Baužą, kurį treniravau beveik 11 metų.
Kai jis išvyko į Kauną, jau buvo tapęs Europos jaunių čempionato bronziniu prizininku.
Jurbarke treniruoju šešias grupes, kuriose tobulėja daugiau kaip 100 dziudo ir sambo imtynininkų. Pavyko išugdyti daug pasaulio ir Europos jaunių čempionų. Esu įkūrusi ir savo dziudo klubą „Sfinksas“. Kiek metų dirbu, dar neteko eiti ieškoti vaikų. Jau kokius septynerius metus mokyklose net skelbimo nekabinu, kad vaikai kviečiami lankyti pratybas. Tėvai, dažniausiai buvę sportininkai, patys atveda savo atžalas. Priimu visus, kurie tik nori sportuoti.
Patys mažiausi mano auklėtiniai – 4-5 metukų vaikučiai. Visos mano dienos bėga sporto salėje, o savaitgaliais – varžybos. Pavyzdžiuo, nuo rugsėjo turėjau vos du laisvus savaitgalius.
Ar norite sulaukti metų, kada sambo taps olimpine sporto šaka?
Žinoma, tai būtų idealu, svajonių svajonė.
Žinome dar vieną jūsų silpnybę – žvejybą. Kokiais laimikiais galite pasigirti?
Žvejoju nuo mažens. Rytais lėkdavau prie Nemuno, o vakarais – prie laužų. Mano tėvas, dabar jau šviesaus atminimo, buvo užkietėjęs žvejas. Žinau daug sambo entuziastų, kurie irgi mėgsta žvejoti. Kažkuriuo metu buvau apleidusi žvejybą, išdalinau meškeres, norėjau piešti ir sportuoti.
Tačiau tai truko neilgai. Dabar mano rankose dažniau atsiduria meškerė nei teptukas. Meškerioju ir žiemą, ir vasarą. Praėjusią vasarą pagavau 7 kg šamą, daug lydekų po 5 kg. Tačiau, manau, pačios didžiausios žuvys manęs laukia ateityje.
Gyvenu prie Nemuno, žvejoti turiu puikias sąlygas. Žuvimi niekada nesiskundžia ir mano kaimynai, jomis visada pavaišinu savo draugus, varžybų teisėjus, trenerius.