Šaras užsivilko „Lietuvos ryto“ marškinėlius

Po dvylikos metų pertraukos ilgametis Lietuvos rinktinės įžaidėjas Šarūnas Jasikevičius vėl užsivilko sostinės ekipos marškinėlius, šį kartą pažymėtus 22-uoju numeriu.

Dviejų mėnesių dukrelę Ailą su gyvenimo drauge graike Anna auginantis Š. Jasikevičius apgailestavo, kad „Lietuvos ryto“ pasiūlymo nepriėmė anksčiau.

"Vakar dar jaučiausi bedarbis, o šiandien jau turiu komanda, vėl atsirado krepšininko gyvenimas. Aišku, prie jo vėl reikės priprasti, juk tiek metų esi įpratęs treniruotis, žaisti, galvoti apie rungtynes, o paskutiniu metu reikėjo galvoti tik kaip "pampersą" pakeisti", - žurnalistams sakė krepšininkas.

Kas lėmė jūsų apsisprendimą priimti „Lietuvos ryto“ kvietimą?
Neslėpsiu, jau nusibodo laukti tų vadinamų didelių komandų pasiūlymų. Pastarosiomis dienomis su kai kuriomis iš jų nutraukėme derybas. Galbūt padariau klaidą, jog anksčiau neprisijungiau prie Vilniaus ekipos. Vis laukiau, laukiau ir nieko nesulaukiau. Aišku, tas laukimas buvo šiek tiek paprastesnis, kai namuose buvo dukrytė. Norisi pabūti ir su ja, tačiau vis tiek manau, kad šeimą su krepšiniu galiu puikiai suderinti. Pasiilgau krepšinio, norisi žaisti ir esu įsitikinęs, kad iš tų variantų, kuruos šiandien turėjau, išsirinkau patį geriausią.

Ilgą laiką nerungtyniavote. Ar fiziškai esate pasiruošęs?
Treniravausi tuo lygiu, kurio dažniausiai trūksta iki Eurolygos lygio. Nors Atėnų „Peristeri“, su kuria dirbau, nėra Eurolygos lygio ekipa, bet treniravausi normaliai. Dieną prieš rungtynes graikai spręsdavo savo reikalus, o aš, galbūt, šiek tiek buvau į šoną pastumtas. Bet tai normalu. Procentais negaliu įvardinti savo pasirengimo, tačiau reikia toliau dirbti ir eiti žaisti. Galbūt esu pasiruošęs 60–70 procentų.



Ar susitikime su Zagrebo „Cibona“ žengsite į aikštelę?
Nežinau. Reikės priimti sprendimą kartu su treneriu, o prieš tai gerai pagalvoti. Nežinau kokia situacija komandoje, tačiau nemanau, kad esu pasirengęs jau rytoj rungtyniauti. Pagalvokime, paskutinės mano rungtynės buvo birželio pradžioje, su Atėnų ekipa treniravausi tris savaites, o su „Lietuvos ryto“ dar išvis nedirbau. Žinoma, jaučiuosi pakankamai normaliai, bet, kai atvyksti į naują ekipą tiesiai vos ne į svarbiausią sezono mačą, tai sunku kažką ir pasakyti.

Ar turėjote minčių pakabinti ant vinies sportinius batelius ir atsiduoti tėvystei?
Ne. Jeigu kabinsiu batelius, tai kabinsiu savo terminais, o ne todėl, kad po pernai atliktos operacijos labai ilgai neatsigavau. Dabar ne daug kas tiki manimi, kaip tuo žaidėju, kuris gali rungtyniauti geriausiose komandose. Norisi dar pažaisti, nes jėgų yra. Kiek daug? Nežinau. Žinau tik tiek, kad noro turiu daug. Jeigu per savaitę sugebėjau vienas eiti į salę bei treniruotis  5–6 dienas, reiškia, aš noriu rungtyniauti. Šiuo klausimu aš net ir pats esu daugiau ar mažiau nustebęs. Motyvacijos yra labai daug, o ar bus jėgų, ar kojos, ar nugara leis, paaiškės jau artimiausiomis savaitėmis.

„Lietuvos ryte“ dirba geras jūsų draugas Darius Maskoliūnas? Ar prieš pasirašant sutartį tai turėjo kokios nors reikšmės?
Neturėjo. Daugiausiai reikšmės turėjo tai, kad per pusantro mėnesio „Lietuvos rytas“ iš visų komandų rodė daugiausiai iniciatyvos. Ir Vainauskų šeima, ir vyriausiasis treneris Aleksandras Trifunovičius, ir Maskoliūnas rodė daug dėmesio, todėl jaučiausi norimas. Visada reikia eiti ten, kur tavęs labiausiai nori.

Kokie prisiminimai išlikę iš tų laikų, kai savo karjerą pradėjote sostinės komandoje?
„Lietuvos rytas“ tuo metu dar tik kūrėsi, sezonas tiek man, tiek ekipai buvo labai geras. Negaliu patikėti, kad nuo to laiko jau praėjo 12 metų. Labai keista.

Ar galite palyginti karjerą pradėjusį Šarūną Jasikevičių ir dabartinį?
Esu dvylika metų vyresnis (šypsosi). Duok, Dieve, protingesnis, turbūt lėtesnis. Pasikartosiu, sportuoti baigsiu tada, kai nebenorėsiu eiti į treniruotes, tada, kai jos man bus tarsi kančia. Aišku, dabar jau kai kuriomis dienomis sunkiau treniruotis, kai kuriomis lengviau, tačiau dar vis tiek sportuoju, o tai reiškia, kad aš noriu. Kol turiu noro bei motyvacijos, stengsiuosi kuo geriau žaisti ir mėginsiu padėti savo komandai.

Ar sekėte „Lietuvos ryto“ žaidimą Eurolygoje? Ko trūksta ekipai?
Aš neturėjau ką veikti, tiktai sekti. Ko trūksta? Negaliu pasakyti, nes kažką sakyti būtų neetiška. Atrodo, jog komanda gera. Versijos? Jūs žinote už mane daugiau, aš čia esu iš užsienio atvykęs.

Visą karjerą jums buvo itin svarbus 13–asis marškinėlių numeris, o dabar žaisite su 22–uoju skaičiumi.
Keliose paskutinėse komandose neturėjau 13 numerio, todėl jo ta svarba po truputį dingsta. Nebuvo taip, kad jis man buvo jau toks svarbus. Paprasčiausiai šis numeris buvo mėgstamiausias, todėl, kad juo rungtyniavo vienas iš mano idealų – Šarūnas Marčiulionis. Taip viskas prasidėjo ir tas numeris vėliau užkibo.

Pats užsiminėte apie traumą, po kurios sunkiai pavyko atsigauti. Ar šiuo metu jokių pasekmių nejaučiate?
Praėjusio sezono paskutinius tris mėnesius atrodžiau labai normaliai ir buvau patenkintas tuo, kaip viskas vyko. Blogiausia tai, kad atsigavau žymiai lėčiau nei klubas ir pats tikėjausi. Dabar nejaučiu pasekmių, nes operuota koja yra tokia, kokia buvo ir anksčiau. Daugiau problemų turiu su kita koja, nes ji dirba daugiau už operuotą. Jeigu kažką suprantate apie mediciną, turbūt žinote, kad taip būna visiems.

Prieš sezoną jumis domėjosi Kauno „Žalgiris“. Kodėl nepriėmėte šio klubo pasiūlymo?
Kai jie manimi domėjosi, teko bendrauti su ponu Vladimiru Romanovu. Kartoju, reikia eiti į ten, kur esi laukiamas ir norimas. Tuo tarpu po pokalbio su juo susidariau atvirkštinį įspūdį. Pastaruosius du mėnesius „Žalgirio“ atsakymas kiekvieną kartą buvo – „ne“. Jie manęs nenorėjo.

Kodėl nepavyko susitarti su Malagos „Unicaja“?
Nežinau, nepavyko ir tiek. Neaiškinsiu, kodėl nepavyko susitarti su tuo ar anuo. Esu „Lietuvos ryte“ ir viskas tuo pasakyta. Komentuoti derybas su įvairiais klubais galėtume dienų dienas.

Ar gali taip būti, kad „Lietuvos rytas“ bus paskutinė jūsų karjeros stotelė?
Dabar man 34 metai, o po šio sezono bus 35. Niekada negali žinoti. Šiuo metu galvoju, kad „Lietuvos rytas“ nebus paskutinė mano karjeros stotelė. Ką kalbėsiu vasarą, pamatysime. Nežinau kaip šiuo metu atsakyti į tokį klausimą.

Naujasis karjeros etapas turbūt didžiulis iššūkis?
Kiekvienas iššūkis yra iššūkis ir nesvarbu ar jis didžiulis. Taip, jis didelis – naujas sezonas, naujos idėjos, laukiu naujovių. Man kiekvienas sezonas yra iššūkis. Jeigu toks nebūtų, tuomet tikrai reikėtų sportbačius pakabinti ant vinies.

Jeigu ne „Lietuvos rytas“, tuomet turbūt išvis nebūtumėte šį sezoną rungtyniavęs?
Gal ir būtų taip buvę. O kas gali žinoti? Apie tai negalvojau, kadangi buvo idėja planuoti žaisti. Esu labai nepatenkintas ta situacija, kad ji ilgai užsitęsė, nes pastaruoju metu nebuvau labai laimingas sėdėdamas namuose ir laukdamas agento skambučių. Tai tikrai nėra geras jausmas. Nors kaip aš sakau, krepšininko karjera nėra vien tik titulai, medaliai, nes pasitaiko ir tokių variantų. Aš suprantu, kodėl kitos ekipos į mane žiūri kitaip, vis dėlto turėjau traumą, mano didelis amžius. Mano pagrindinis tikslas visiems įrodyti, kad dar galiu žaisti aukštame lygyje.

Apie Lietuvos rinktinę galvojate?
Dabar reikia tik žaisti, o iki vasaros dar liko daug laiko. Apie rinktinę galvoju dar nuo tada, kai paskelbė, jog Lietuvoje vyks čempionatas. Tačiau kūno būsena, situacija gali daug ką pakeisti. Su treneriu Kęstučiu Kemzūra dažnai bendrauju, palaikome labai gerus santykius. Apie rinktinę galvosime, kai ateis vasara.

O kada į Lietuvą pasikviesite savo šeimą?
Atvažiuos.