Pjongčango link – nesiblaškydami

Pjongčango žiemos olimpinėse žaidynėse Lietuvai pirmąkart atstovaus net keturi biatlonininkai: dvi moterys ir du vyrai. Svarbiausiam ketverių metų startui rengiasi dešimt šalies rinktinės kandidatų, o geriausiųjų ketvertas paaiškės sausio pabaigoje.

 

Lietuvos biatlono federacijos Vykdomasis komitetas pavasarį, trenerių siūlymu, nutarė rinktinę padalyti į dvi komandas – A ir B. Kiekvienoje jų – po penkis biatlonininkus.

„Rinktinės treneriams pavyko įtikinti vadovus, kad sezonui reikia rengtis pagal tokį modelį: jie dirba su mažiau sportininkų, kiekvienam gali skirti daugiau dėmesio ir laiko, jų darbas tampa kokybiškesnis. Šį modelį bandome įgyvendinti. A ir B komandoms buvo sudaryti pasirengimo planai, pagal kuriuos sportininkai dirbo visą vasarą“, – LTOK žurnalui „Olimpinė panorama“ paaiškino Lietuvos biatlono federacijos generalinis sekretorius, buvęs pasaulio ir Europos čempionatų dalyvis Ričardas Griaznovas. 
 

Pjongčango žiemos olimpinės žaidynės jau čia pat. Kaip joms rengiasi Lietuvos biatlonininkai? – paklausėme R.Griaznovo. 

Abi komandos į pirmąsias treniruočių stovyklas susirinko gegužės mėnesį Ignalinoje. Iki tol rinktinės nariai dirbo individualiai. Ignalinoje didelis dėmesys buvo skirtas šaudymui esant ramybės būsenai, bendram fiziniam pasirengimui, sportininkai važinėjo riedslidėmis. 
 

A komanda (Diana Rasimovičiūtė, Natalija Kočergina, Tomas Kaukėnas, Karolis Dombrovskis ir Vytautas Strolia) pusę vasaros rengėsi Ignalinoje, tada treniruočių stovyklos po 14 dienų buvo surengtos Slovėnijoje, Estijoje ir Austrijoje. Vyko stovykla Baltarusijoje.
 

B komandoje – Natalija Paulauskaitė, Gabrielė Leščinskaitė ir Rokas Suslavičius, kurie pretenduoja tapti olimpiečiais, bei du perspektyvūs jaunuoliai visaginietis Deividas Demkovas ir anykštėnas Linas Banys.

Sportininkai yra iš visų penkių mūsų biatlono centrų: Vilniaus ir Vilniaus rajono, Visagino, Anykščių ir Ignalinos. 

A komandą trečius metus treniruoja pagrindinis strategas estas Meelis Aasmae, o B – buvęs Baltarusijos biatlono lyderis, pasaulio ir Europos čempionas Olegas Ryženkovas, kuris su mūsų komanda dirba antrus metus. Tokio aukšto lygio biatlono specialisto Lietuvoje nesame turėję. Mūsų pagrindiniai treneriai tobulėja, kasmet juos siunčiame į įvairius tarptautinius seminarus, kur jie kelia kvalifikaciją, įgyja žinių. 

Nemėgstame blaškytis, mūsų tikslas ir uždaviniai susieti su olimpinio keturmečio ciklu. Jeigu patikime specialistams vairą, tai viščiukus skaičiuosime po Pjongčango olimpinių žaidynių. Su O.Ryženkovu pratęsėme kontraktą ir po sezono matysime, kokie bus pageidavimai ir ar šis treneris pateisino mūsų lūkesčius. 
 

Abu treneriai atvažiuoja į mūsų rinktinės treniruočių stovyklas ir dirba. Su biatlonininkais dar dirba ignaliniečiai Aurimas Bučelis, kuris žiemą labiau atsakingas už servisą ir tepa slides, ir Ruslanas Nikitinas. Šiemet su T.Kaukėnu dirba Lietuvos olimpinio sporto centro kineziterapeutė Laura Gedminaitė. 

Žiemą kviečiame dar vieną slidžių tepimo specialistą. Juos sunku išlaikyti, nes yra gana brangūs. Nežinodami savo išgalių, slidžių tepėjams iš anksto negalime pasiūlyti sutarties. Kai sužinome savo biudžetą, galimybes, ieškome žmogaus, kuris galėtų mums padėti. Beje, tepimo procese dalyvauja ir M.Aasmae.

Bandome verstis visomis išgalėmis. Nuoširdus ačiū Lietuvos biatlono federacijos prezidentui Arūnui Daugirdui, kuris sugeba pritraukti rėmėjų lėšų. 

Tai kasmetinis mūsų renginys, kurio metu pasižiūrime, kaip atrodo sportininkai. Treneriams šalies čempionatas – lyg atspirties taškas, parodantis, ar jie dirba tinkama linkme, ar rinktinės nariai įgyvendina suplanuotas užduotis. 
 

Vyrų grupėje ryškus mūsų lyderis T.Kaukėnas, tačiau jam stipriai ant kulnų lipa K.Dombrovskis, neatsilieka ir V.Strolia, kuris kaip biatlonininkas yra jaunas sportininkas. Moterų grupėje vėlgi vyksta atkakli kova dėl dviejų kelialapių. Visiems sportininkams bandome sudaryti vienodas sąlygas. 

Ignalinoje per šalies čempionatą abu aukso medalius pelnė K.Dombrovskis iš Nemenčinės, o moterų grupėje juos iškovojo N.Kočergina ir N.Paulauskaitė.  

Lietuvos žiemos sporto centro direktorius Bronius Cicėnas sudarė galimybę čempionatą surengti senoje šaudykloje, esančioje Ažušilės kalvose, nes naujojoje nemažai spręstinų problemų ir joje negalima rengti varžybų. Mes išsakėme visas pastabas ir tikimės, kad reikalai pakryps į gerąją pusę. O per treniruotes ignaliniečių sporto baze galime naudotis. 

Į čempionatą nesiuntėme visų pagrindinių sportininkų, nes buvo ypač sudėtinga logistika. Specialiai toms varžyboms nesirengėme, nekėlėme jokių uždavinių. Iš pagrindinių biatlonininkų jėgas bandė tik N.Paulauskaitė, bet kelionė buvo sudėtinga, todėl ji peršalo ir negalėjo pasirodyti pagal savo galimybes. 

Diana pavasarį iš Latvijos grįžo į Lietuvą ir dabar gyvena savo gimtojoje Ignalinoje, treniruojasi su mūsų biatlonininkais. Tai labai patyrusi sportininkė, gerai žino, kas jai tinka, o kas ne, kada ji gali pasiekti savo geriausią sportinę formą. Federacija ja visiškai pasitiki. 
 

Sportininkė įgyvendina pagrindinio rinktinės trenerio užduotis. Lietuvos biatlono federacija nesigilina ir nereguliuoja trenerių darbo, jiems patikime viso olimpinio ciklo pasirengimą. Nepaisant didelės pagarbos D.Rasimovičiūtei ir jos didelio indėlio į Lietuvos biatloną, kol kas jai nėra uždegta žalia šviesa į Pjongčangą. Dėl kelialapio jai reikės atkakliai pakovoti. Jeigu ji pelnytų teisę startuoti savo penktosiose olimpinėse žaidynėse, tarp moterų, ko gero, būtų vienintelė sportininkė, tiek kartų dalyvavusi žiemos olimpiadoje.   

Su finansinėmis ir žmogiškųjų resursų. Jeigu kišenės būtų pilnos, problemų ženkliai sumažėtų. Šiemet bendras federacijos biudžetas, palyginti su ankstesniais metais, yra padidėjęs, bet ne tiek, kad galėtume lengvai kvėpuoti. 
 

Dirbame susiveržę diržus, skaičiuojame, kad kiekvienas euras būtų tinkamai išleistas. Nepaisant sunkumų bendra federacijos komandos vidinė atmosfera yra gera, esame nusiteikę optimistiškai. 

Biatlonas – ypač sudėtinga sporto šaka, nes reikia suderinti dinaminį darbą su statiniu. Ne visiems tą pavyksta padaryti. Ne paskutinį vaidmenį atlieka ir psichologija. Jeigu sportininkai netaikliai šaudo per pratybas, nereikia tikėtis, kad bus taiklūs per varžybas. 
 

Stokojant šaudyklų ir šovinių, vaikai mažai mokomi šaudyti, susiformuoja netaisyklingi šaudymo įgūdžiai, kurie išlieka. Tarkime, D.Rasimovičiūtė per ilgai taikosi šaudykloje ir vėliau prarastas sekundes sunku atkovoti slidinėjimo trasoje. Jai reikėtų koreguoti šaudymo greitį, kuris yra per lėtas. 

Praėjusiais metais už mūsų sportininkų šaudymą buvo atsakingas Aleksandras Akulevičius iš Baltarusijos, tačiau jis dirbo tik iki 2016 m. rugsėjo ir dėl sveikatos bėdų pasitraukė iš mūsų komandos. Dabar auginamės jauną, perspektyvų trenerį R.Nikitiną, kuris ne vienus metus buvo šalia visų pagrindinių mūsų kviestinių užsienio trenerių. Jis smalsus, iš patyrusių trenerių semiasi žinių, pasiūlo ir savo naujovių. D.Rasimovičiūtė, daug metų dirbusi su vienu geriausių Latvijos specialistų Vitalijumi Urbanovičiumi, teigė, kad jai malonu dirbti su Ruslanu, jis atkreipė dėmesį į kelias jos netaisyklingas technikos smulkmenas, nors to nepastebėdavo kiti treneriai. Manau, neapsirikome augindami jauną specialistą, kuris rinktinėje dabar yra atsakingas už šaudymą.   

Žinoma, ne. Biatlonas – sudėtinga sporto šaka, jo negali kultivuoti kiekviename didesniame miestelyje. Taip, turime penkis biatlono centrus, bet iš jų šiandien tik dviejuose – Vilniaus rajono sporto mokykloje Nemenčinėje ir Ignalinoje veikia šaudyklos. Nemenčinėje nauja 20 skydų šaudykla buvo atidaryta šių metų rugsėjo 14-ąją Vilniaus rajono savivaldybės ir didelio biatlono entuziasto Marijano Kačanovskio dėka. 
 

Pradėtos ir administracinio pastato statybos, viliamės, kad ateityje čia bus įrengta asfalto riedučių trasa. Nemenčinės šaudykla – antra per visą Lietuvos šios sporto šakos raidą. Šaudyklos neturi netgi Visaginas, kuriame išugdyta nemažai gero lygio biatlonininkų. Anykščiuose jaunuosius sportininkus sėkmingai ugdo iniciatyvus treneris Bronius Vitkūnas, todėl tikimės, kad anksčiau ar vėliau ir ten atsiras šaudykla.

Mums nereikia didelių šaudyklų, kuriose vyktų kokie nors renginiai, mums užtektų ir dešimties šaudymo skydų šaudymo pratyboms. Tačiau net ir to nėra, nes tai didelė prabanga. Prie tos šaudyklos reikėtų kažkokio normalaus asfaltinio rato, kur vasarą būtų galima treniruotis, o žiemą lengviau apdoroti sniegą ir įrengti trasą. 

Mane stebina mūsų periferijos trenerių entuziazmas. Jie kažkokiu būdu sugeba įkalbėti vaikus lankyti biatlono pratybas. Kalbant apie biatlono plėtrą rajonuose, mūsų galimybės apribotos ir turimų ginklų skaičiumi. Pratybų negali lankyti šimtai vaikų, jeigu yra apie 80 šautuvų, iš kurių gal 10–20 proc. užsilikusių nuo sovietinių laikų ir neaišku, ar jie tinkami. Tai ypač trukdo mums plėstis. 

Turint infrastruktūrą Vilniuje, kur žmogiškieji resursai patys didžiausi, būtų galima pritraukti daug vaikų, nes biatlonas – įdomi, patraukli, azartiška sporto šaka, vaikai tikrai norėtų ateiti pašaudyti ir išbandyti slides.

Bet Vilniuje tam nėra tinkamos infrastruktūros. 

Džiaugiamės, kad Kūno kultūros ir sporto departamento dėka turime šešių biatlonininkų grupę Nemenčinėje, kur derinant su mokykla gyvenantieji bendrabutyje per dieną gali treniruotis po du kartus. 
 

Nedaug trūko, kad į žaidynes būtų patekusios mūsų moterų ir vyrų estafečių komandos, kurios Tautų taurės varžybų įskaitoje užėmė 22 vietas. Tačiau Pjongčange jėgas bandys ir mūsų mišri estafetės komanda – dvi moterys ir du vyrai. 
 

Stengsimės garbingai atstovauti šaliai, o anksčiau ar vėliau slapta tikimės pelnyti ir medalį. Prisiminus Sočio žaidynes, arti šio tikslo buvo T.Kaukėnas. Kokios mūsų viltys olimpiadoje, bus aiškiau po dviejų vadinamųjų žiemos trimestrų, kur kiekviename bus po trejas Pasaulio taurės varžybas. Pirmojo trimestro varžybos startuos Švedijoje lapkričio pabaigoje, po to jos dar vyks Austrijoje ir gruodžio 17 d. baigsis Prancūzijoje. Antrasis trimestras prasidės sausio pradžioje dvejomis varžybomis Vokietijoje ir baigsis sausio pabaigoje Italijoje. Tada ir paaiškės galutinė rinktinės sudėtis.