Marius Grinbergas | 2010 m. lapkričio 13 d. 16:26 |
Nors gerai sekasi žaisti krepšinį, iškeiti jį į vos kelis kartus išmėgintą futbolą. Tokiu neįprastu keliu pasuko Rasa Imanalijeva ir jos sesuo Oksana
Titulai. Tai, ko kai kurie futbolo puolėjai nepadaro per visą karjerą, Rasa Imanalijeva pasiekė per pusketvirtų metų. Ji šalies aukščiausiosios lygos pirmenybėse, kuriose debiutavo 2007 metų balandį, jau įmušė triženklį įvarčių skaičių – 103.
Neseniai pasibaigusiame A lygos moterų futbolo čempionate Šiaulių "Gintros-Universiteto" 19-metė puolėja pelnė net 38 įvarčius ir tapo rezultatyviausia varžybų žaidėja.
Dar daugybę tikslių smūgių į savo sąskaitą Rasa įsirašė kitose – ir nacionalinėse, ir tarptautinėse – varžybose.
Daugkartinės šalies čempionės "Gintros-Universiteto" ekipos puolėja įvarčius muša ir kojomis, ir galva. Smagu jai ne tik pačiai pasižymėti, bet ir atlikti rezultatyvų perdavimą.
Futbolininkė juokiasi, paklausta, ar įmušusi įvartį nenusivelka marškinėlių, kaip neretai daro: “Juk tai uždrausta. Galima geltoną kortelę užsidirbti.”
Metais už seserį vyresnė Oksana Imanalijeva praėjusį savaitgalį vykusiose Lietuvos taurės varžybose, kur “Gintra-Universitetas” vėl neturėjo lygių, buvo paskelbta viena iš trijų geriausių pastarojo sezono šalies futbolininkių.
Kitos dvi geriausios sezono žaidėjos – Viktorija Budrytė iš “Gintros-Universiteto” ir Rimantė Kunickaitė iš Ukmergės “TexTilitės”.
Pasirinkimas. Nuo mažens krepšinį rimtai žaidusios seserys pirmą kartą futbolą išbandė per Ežiogolo varžybas, kai mokyklos komandai prireikė sportiškų merginų. Sėkmingas Imanalijevų debiutas futbolo aikštėje nepraslydo pro akis varžybas stebėjusiems treneriams. Ir netrukus apie jas sužinojo “Gintros-Universiteto” komanda.
Seserys ilgai negalvojusios pasidavė futbolininkų vilionėms ir, palikusios gimtinę, persikėlė į Šiaulius, kur įsikūręs stipriausias Lietuvoje moterų futbolo klubas.
Merginoms niekas nesiūlė milžiniškų kontraktų, nežarstė tuščių pažadų. Bet jos neabejoja, kad neprašovė pasirinkusios futbolą.
“Pakruojo krepšininkės, baigusios mokyklą, dažniausiai baigdavo ir sportuoti, nes neturėjo, kur toliau žaisti. O mes nenorėjome mesti sporto. Žinojome, kad žaisdamos futbolą galėsime studijuoti Šiaulių universitete ir negalvoti apie ateitį ne vienerius metus”, – pasirinkimą paaiškino R.Imanalijeva.
Į Šiaulius Rasa persikėlė būdama dešimtokė, o Oksana buvo įpusėjusi 11-ąją klasę. Vėliau jos sėkmingai įstojo į universitetą.
Mokslai. Geriausia šalies pirmenybių snaiperė neslepia – ji norėtų paragauti legionierės duonos. Bet tik po to, kai Šiaulių universitete baigs ekonomikos studijas. Antrakursei dar liko studijuoti pustrečių metų. O.Imanalijeva – trečiojo kurso studentė.
“Pirmajame kurse, kai žaidžiau ir Lietuvos jaunimo iki 19 metų rinktinėje, buvo labai sunku. Pirmą mėnesį universitete net nepasirodžiau, nes buvome treniruočių stovykloje Šveicarijoje. O šiemet lengvai viską suderinu”, – pasakojo R.Imanalijeva.
Bendramokslius iš pradžių stebino Rasos užsiėmimas: ”Pirmaisiais metais universitete klausinėdavo, kartais net juokingų dalykų: ar mums neskauda, ar nesusimušame? Daugeliui įdomu. Tik nežinau, kaip jie vertina tai, kad žaidžiu futbolą – teigiamai ar ne.”
Krepšinis. Atvykusi mokytis į Šiaulius, R.Imanalijeva nemetė krepšinio.
“Žaidžiau dar metus. Ir dabar žaisčiau, tačiau universitete nėra moterų krepšinio komandos. Tad tik vasarą kartais pamėtau į krepšį”, – sakė futbolininkė.
Futbolas. Nors futbolas užima didžiąją dalį gyvenimo, puolėja nėra pametusi galvos dėl šio žaidimo. Ji iš anksto nelaukia varžybų transliacijų, nenagrinėja statistikos lentelių.
Bet jei grįžusi namo ir įsijungusi televizorių pamato futbolo rungtynių transliaciją, prisėda priešais ekraną. Dažniausiai varžybas stebi kartu su drauge gyvenančiomis dar trimis “Gintros-Universiteto” žaidėjomis.
Kambariokės. Kur naktį galima rasti daugiausia Lietuvos moterų futbolo žvaigždžių? Atsakymas gali skambėti keistai – “Gintros-Universiteto” prezidentui Gintarui Radavičiui priklausančiame bute.
Bet viskas paprasta. Klubo vadovas šį būstą užleido iš kitų miestų į Šiaulius atvykusioms futbolininkėms. Kartu su seserimis Imanalijevomis gyvena ir dar viena geriausia šio sezono šalies žaidėja V.Budrytė. Drauge įsikūrusi ir “Gintros-Universiteto” gynėja Simona Labunskaitė.
Skirtumai. “Gintros-Universiteto” futbolininkės aikštėje yra ne kartą išbandžiusios jėgas su vaikinais.
Pasak R.Imanalijevos, vyrai moteris pranoksta technika ir jėga. “O mąstymu jie mūsų tikrai nelenkia. Moterys gal kiek labiau emocingos. Vyrai sugeba susitvardyti. Ribas žinau ir aš. Nors kelis kartus buvau susiginčijusi su teisėjais, bet laiku sustojau”, – aiškino puolėja.
Šeima. Futbolininkė sugeba sutramdyti emocijas, nors jos gyslomis teka karštas kraujas. Nelietuvišką pavardę seserys gavo iš savo tėvo azerbaidžaniečio. Tiesa, Imanalijevas augino tik motina.
“Mūsų komandoje buvo dvi legionierės iš Azerbaidžano. Pastebėjau, kad esame panašaus būdo. Tik jos karštesnės”, – šyptelėjo Rasa.
Futbolininkės turi dar vieną seserį – dvejais metais už Oksaną vyresnę Naidą. Ji ištekėjusi ir su šeima gyvena netoli tėviškės. Su sportu ją sieja tik sportuojančios seserys. Jos neretai susitinka, nes Naida mokosi Šiaulių kolegijoje.
Rasa apie savo šeimą dar negalvoja: “Per anksti. Šiuo metu ir draugo neturiu, esu laisva”.
Praėjusią savaitę R.Imanalijeva buvo grįžusi namo pas motiną. “Prieš tai du mėnesius neaplankiau. Viskas priklauso nuo varžybų ir mokslų. Vasarą atvažiuoju savaitei ar dviem. O šiaip užsuku kas mėnesį ar du. Retokai, nors iki mamos iš Šiaulių – tik 35 kilometrai. Kuo arčiau gyveni, tuo rečiau aplankai”, – prisipažino sportininkė.
Rasa ir Oksana pas motiną laiko visus savo iškovotus prizus. “Medalių tiek, kad vienu metu nepavyko užsikabinti ant kaklo”, – juokėsi R.Imanalijeva.
Valgiai. Kai motina sužino, kad sulauks dukterų, iš anksto klausia, ką jos norės valgyti. “Mes, kaip ir visi lietuviai, labiausiai mėgstame cepelinus ir šaltibarščius. Apetitu nesiskundžiame, bet figūrai toks maistas nekenkia – sportas neleidžia. Arba genai”, – kalbėjo liekna futbolininkė.
Kai užsimano pasmaguriauti Šiauliuose, viename bute gyvenančios žaidėjos verda makaronus arba gamina sušius.
“Viktorijos Budrytės giminės gyvena Italijoje, tai ji parsiveža labai skanaus padažo “Sugo”. Su juo ruošiame makaronų ir vištienos patiekalą. Kai ateina svečių, padarome visiems sušių. O kasdienis mūsų maistas – paprastas”, – pasakojo R.Imanalijeva.
Laisvalaikis. Rasa ir Oksana Imanalijevos gyvena ir sportuoja kartu, bet laisvalaikį jos dažnai leidžia skirtingų draugų būryje.
Jei savaitgalį nebūna varžybų, sportininkės eina pasilinksminti į klubus. Ten futbolininkės nevengia segėti sijonų, nors kartais jos priverstos apsimauti kelnes, jei po kovų aikštėje ant kojų atsiranda didesnių mėlynių.
Merginos domisi madomis, mėgsta parsivežti drabužių iš varžybų užsienyje. Visgi labai išlaidauti jos negali, nes futbolo klube gaunamų dienpinigių užtenka tik kasdieniams dalykams – higienos priemonėms, maistui. Didesniems pirkiniams reikia ir tėvų pagalbos. “Bet džiaugiamės ir tiek gaudamos”, – tikino futbolininkės karjerą pasirinkusi R.Imanalijeva.
Visą straipsnį apie seseris Imanalijevas skaitykite artimiausią trečiadienį laikraštyje "Sportas".