Didžiausias gyvenimo laimėjimas – šeima

Pasaulio dviračių treko čempionatų bronzinė prizininkė, Europos čempionė ir bronzos medalių laimėtoja, Pekino olimpinėse žaidynėse šeštąją vietą iškovojusi Vilija Sereikaitė Petrusevičienė jau nebelenktyniauja dviračių sporto varžybose.

Bet geriausia 2014 m. geriausia Panevėžio sportininkė nuo dviračių nenutolo. Per tarptautines dviračių treko varžybas „Panevėžys 2017“ dabar jau buvusi 30 metų dviratininkė su šeima atėjo pasižiūrėti varžybų.
 

Iš pradžių jie kovas stebėjo treko viduryje, pasimatė su savo treneriu Antanu Jakimavičiumi, draugais, o vėliau sėdo į tribūną.

Tikrai ne per anksti, jaučiausi viską padariusi. Nebemačiau perspektyvos, neturėjau motyvacijos toliau minti dviračių pedalus. Nutariau visą dėmesį ir jėgas skirti savo šeimai. 
 

Dviračių sportui atidaviau 15 metų. Neturiu noro vėl grįžti į treką kaip sportininkė. Tačiau man malonu pasidžiaugti kitų dviratininkų pasiekimais.  

Tai ne mano rungtis. Visus tuos metus buvau atidavusi 3 km asmeninėms persekiojimo lenktynėms.  Kai atėjo branda, pradėjau tobulėti, 3 km asmeninės persekiojimo lenktynės buvo išbrauktos iš olimpinių žaidynių programos. Dėl to labai išgyvenau. Jeigu ši rungtis nebūtų panaikinta, per olimpines žaidynes galėjau ir medalį pelnyti. Omniumas man buvo per sunki rungtis. Pajutau, jog atėjo mano sportinės karjeros pabaiga, kad laikas padėti tašką, galvoti asmeninį gyvenimą.  Vyrams būna lengviau, jie gal visą gyvenimą sportuoti, o moterys turi galvoti apie vaikus. 
 

Kai mano dukrytė, kuri reikalauja daug jėgų ir dėmesio, paaugs, galvosime apie antrąją atžalą.  


 

Manau, kad taip. Kai apsvarstau savo gyvenimą, galiu sakyti, kad gimiau po laiminga žvaigžde.  Trekas man teikė didelį malonumą. Už šį nepakartojamą savo sportinį gyvenimą esu labai dėkinga savo treneriui Antanui Jakimavičiui. Dabar savo trenerį visada pasveikinu su gimtadieniu, o jis mane. Šiemet kovo 10-ąją trenerį sveikinome su 60-mečiu.   

Baigiau Lietuvos edukologijos universitetą, studijavau kūno kultūrą. Negaliu sakyti, kad niekada negrįšiu į dviračių treką.
 

Turiu puikų vyrą, tai, turbūt, mano didžiausias pasiekimas gyvenime. Su Mantu susipažinau 2012-aisiais, kai abu treniravomės pas Antaną Jakimavičių, ir šešerius metus esame kartu. 

Mantas Panevėžio kolegijoje studijavo statybos inžineriją, toliau mokėsi Kauno technologijos universitete, o dabar šame pat universitete siekia magistro diplomo.  Jis kopia karjeros laiptais, ypač džiaugiasi savo profesija. Dabar Mantas - įmonės „Panevėžio trestas“ statybos vadovas.  
 

Gyvename netoli dviračių treko, iki jo vos vienas kilometras, tai stengiamės nepraleisti čia vykstančių varžybų. 

Džiaugiuosi jų pasiekimais, stebiu kaip jie tobulėja, siekia užsibrėžtų tikslų. Malonu, kad dviračių trekas Lietuvoje gyvas, kad sportininkai į namus parveža medalių iš pačių svarbiausių čempionatų.