Andriaus Gudžiaus kineziterapeutas Saulius Paliūnis – apie pasaulio čempiono kasdienybės virtuvę, valstybės požiūrį į sportą, komandos svarbą ir tikslus.
Kai visos kameros ir fotoaparatų blykstės nukrypsta į naujai iškeptą čempioną, daugybė dalykų lieka šešėlyje. Kai kalbama apie indvidualų sportą, dažniausiai pamirštama, jog už čempiono nugaros dar stovi komanda. Pasaulio disko metimo čempionas Andrius Gudžius taip pat turi savo komandą, be kurios nebūtų turėjęs šansų atsidurti ten, kur yra dabar.
26-erių atletas vasarą nudžiugino visus Lietuvos sporto entuziastus, kai Londone vykusiame pasaulio lengvosios atletikos čempionate disko metimo rungtyje iškovojo aukso medalį. Daugiau nei pusę pasiruošimo laiko praleidęs įvairiose stovyklose užsienyje, A. Gudžius pagaliau skynė savo sunkaus darbo vaisius. Tačiau taip pat sunkiai plušo ir jo komanda – treneris Vaclavas Kidykas ir kineziterapeutas Saulius Paliūnis, lydėjęs jį ir į visas pasirengimo stovyklas užsienyje.
Šiandien, rugsėjo 1-osios vaare, A.Gudžius turi galimybę papildyti savo kolekciją dar vienu trofėjumi – Briuselyje jis kovos Deimantinės lygos finalo varžybose.
Su kineziterapeutu S. Paliūniu ir kalbėjomės apie darbą su A. Gudžiumi, komandos svarbą indvidualiame sporte, paviršutinišką valdžios požiūrį į sportininkus ir apskritai apie visą A. Gudžiaus pasirengimo svarbiausiems startams virtuvę, kurioje jis pats sukosi ir stebėjo iš labai arti.
Kaip dažnai tenka dirbti su A. Gudžiumi? Ir koks pagrindinis to darbo tikslas?
Tai labai priklauso nuo treniruočių kiekio ir krūvio. Andriaus jau toks organizmas, kad beveik po kiekvienos treniruotės jam reikalingas masažas. Tuo metu, kai A. Gudžius ruošiasi sezonui, treniruočių būna apie 10-12 per savaitę, o prieš pat varžybas krūvis stipriai mažinamas, lieka tik nušlifuoti esmines detales. Juokas juokais, bet kartu su A. Gudžiumi praleidžiame daugiau laiko, nei su antrosiomis pusėmis.
Kaip iš vidaus atrodo A. Gudžiaus diena?
Pasaulio čempiono diena labai paprasta. Pusryčiai, kelios akimirkos su šeima, tuomet lekia į stadioną pamėtyti diską. Jei oras geras, po treniruotės visuomet stengiaisi atsigaivinti kokiame nors vandens telkinyje, o tada jau pietauja. Po to – trumpas poilsis arba masažas, o vėliau – antra treniruotė štanginėje, vakarienė, masažas ir miegas. Vienintelis laisvas laikas – trečiadienio, šeštadienio ir sekmadienio popietės, kai sportuoja tik vienąsyk. Tokia milžiniška yra pasaulio čempionato medalio kaina.
Su kokiais iššūkiais kasdien tenka susidurti tokio lygio atletui?
Jis kiekvieną dieną po kelis kartus įveikia didžiausią iššūkį pasaulyje, jis nugali pats save. Sporto šakos specifika tokia, jog kiekvienam metimui, kiekvienam štangos pakėlimui būtina maksimali koncentracija, užsivedimas. Man labai gražu stebėti visą šį procesą iš šono: kaip rėkia, pyksta, nuolatos spaudžia save. Tai ne komandinis sportas, už draugo nugaros čia nepasislėpsi, todėl visiškai nesvarbu, kaip šiandien jautiesi, tiesiog negali sau leisti prabangos patingėti. Iš jo vidaus kyla milžiniška motyvacija, o žmogus, nugalėjęs save, yra nenugalimas. Ir beje, ar pastebėjote, jog Andrius beveik niekada nesiskundžia? Į olimpiadą atvažiavo tik ką ištrauktas iš gipso, ir apskritai jis skaudulių turi tiek, jog užtektų keliems žmonėms. Tačiau jis nesiskundžia, tyliai dirba ir siekia savo tikslų. Tokius žmones aš laikau tikraisiais Lietuvos patriotais ir labai tikiuosi, jog valdžioje esantys žmonės galų gale tai pradės vertinti.
Manote, jog Lietuvos valdžia pakankamai nesirūpina aukšto meistriškumo sportininkais?
Kurčiųjų rinktinę prezidentė atvyko pasveikinti, o A. Gudžiaus – ne. Premiją jis taip pat gaus mažesnę. Tačiau jis ir tuo nesiskundžia, pikta tik man. Todėl, kad yra lietuvis, jo premija siekia 23 tūkst. eurų, o tuo tarpu atstovaudamas Turkijai gautų kelioliką kartų didesnę. Manau, jog tai neteisinga, valdžios atstovai būtinai turėtų atkreipti į tai dėmesį.

Tačiau įspūdžiai iš pasaulio čempionato turbūt patys geriausi. Kaip manote, kas buvo svarbiausias raktas į sėkmę?
Svarbiausias raktas į sėkmę yra gera ir tvirta komanda. Ir tai ne tik Andrius, jo treneris ir aš. Tai ir jo žmona Dovilė, kuri labai juo rūpinasi, taip pat ir visa šeima bei artimi draugai, kurie jį nuolat palaiko. Komandos sudedamoji dalis taip pat yra ir Lietuvos žmonės, kurie stebi varžybas, seka rezultatus, „serga“ už Andrių. Mes esame nepaprastai jiems už tai dėkingi. Vardan tokio palaikymo verta stengtis, kovoti, atiduoti visą save, nes tokio palaikymo, kokį gali sukurti lietuviai, niekur kitur pasaulyje nerasi.
Ką A. Gudžius jums sakė po laimėto aukso medalio?
Andrius, kaip ir visa komanda, yra maksimalistas. Turi nepaprastus aukštus standartus pats sau. Pasaulio čempionate jis turėjo visas galimybes nušauti du zuikius – laimėti ir dar pagerinti pasaulio čempionato rekordą. Tačiau šįsyk viskas susiklostė taip, jog turime vieną – pasaulio čempionato auksą. Kiti atletai po tokių metimų, kaip Andriaus, laksto kaip išprotėję, o jo veide net transliacijos metu matėsi pyktis dėl to, jog nepavyko visko išpildyti 100 proc. O po visų sveikinimų jis priėjo prie manęs ir, kaip visada, nedaugiažodžiavo, paprastai ir nuoširdžiai pasakė „ačiū“.
Kokie tolimesni jūsų komandos tikslai?
Su vienu iš pagrindinių savo tikslų Andrius bei jo treneris mane ir prisiviliojo į komandą. Tas tikslas – pagerinti pasaulio rekordą. Olimpiniai, pasaulio ir Europos čempionai yra mano kasdienybė, bet prie pasaulio rekordo dar nesu prisilietęs. Va taip ir įtraukė mane. Žinoma, darbo labai daug, dar daugiau papildomų sąlygu turi sukristi, tokių kaip tinkamas sektorius, palankus priešinis vėjas iš dešinės, Andriaus savijauta ir geras technikos išpildymas. Bet mes esam pasiruošę pereiti ugnį ir vandenį, kad pasiektume garbingiausios sporto šakos rungties rekordą. Andrius yra labai kuklus, jis niekada nepaprašys, todėl tai padarysiu aš: jei jau Lietuvos valdžiai nerūpi tokie dalykai, tai bent mes, sporto entuziastai, išspauskim maksimalų palaikymą jam. Taip, kaip Andrius kiekvieną treniruotę spaudžia save.
Kuo kineziterapija apskritai labiausiai padeda profesionaliems sportininkams?
Kineziterapija sporte šiek tiek išlenda iš savo apibrėžimo ribų, tai ne tik gydymas. Tai daugiau traumų prevencija, atsistatymas po fizinių kruvių, raumenyno subalansavimas. Be kineziterapijos profesonalus sportas šiais laikais sunkiai įmanomas, tai tarsi legalus dopingas. O norintys gauti tokią priežiūrą, kaip olimpiečiai, galės jau šį rudenį užsukti į naująjį klubą sporto ir terapijos klubą „Alfa steps“. Smagu tai, jog šį klubą, kaip padėką už puikius sezonus, mums padėjo statyti elitiniai Lietuvos sportininkai.