Lietuvį rankinis įtraukė Sibire

„Suvažiavo aukščiausi sporto vadovai, specialistai, treneriai, Edukologijos universiteto profesoriai. Buvo rodomos skaidrės, kuriose – visas mano gyvenimas. Surinkti mano medaliai, diplomai, nuotraukomis sienos išklijuotos. Nepaprastai esu sujaudintas. Vakaras buvo šiltas ir šaunus. O prieš tai buvau labai gražiai pagerbtas Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete. Esu nustebintas ir dėkoju“, – apie savo jubiliejaus šventę kalba ilgametis rankinio treneris Antanas Taraskevičius.
 

75 metų sukakties proga legendinės Vilniaus „Eglės“, 1988 m. iškovojusios IHF taurę, strategas Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete (LTOK) buvo apdovanotas olimpiniais žiedais. O Lietuvos rankinio federacija (LRF) jubiliatą pagerbė LRF ordinu.

A. Taraskevičius gimė 1942 m. liepos 16 d. Druskininkėliuose, dabartinėje Alytaus apskrityje.

„Vidurinėje mokykloje teko užsiimti visomis sporto šakomis: krepšinis, tinklinis, lengvoji atletika, turistiniai žygiai. Ir net šokti. Buvau aktyvus. Mokykloje susipažinau ir su rankiniu. O Lietuvos kūno kultūros institute įstojau į fechtavimo specialybę. Vos pasimokius tris mėnesius mane pakvietė į sovietų kariuomenę. Tarnavau Sibire. Ten vyko kariuomenės rankinio varžybos. Sužaidus jose, mane iš karto paėmė į visos karinės apygardos rinktinę – į sporto kuopą. Tad trejus tarnybos metus pražaidžiau rankinį. Ir, kai po armijos grįžau į institutą, mokiausi jau rankinio“, – prisimena A. Taraskevičius.
 

Studijuodamas būsimasis garsus treneris žaidė instituto studentų komandoje „Atletas“. O baigęs studijas A. Taraskevičius pakeitė ir miestą, ir ekipą. Pradėjo dirbti respublikinėje sporto mokykloje ir pratęsė rankininko karjerą Lietuvos sostinėje.

„Vilniuje mane paėmė į „Rasos“ komandą, kurią treniravo šviesaus atminimo Janis Grinbergas“, – kalba sukaktuvininkas. „Rasa“ žaidė SSRS antrojoje lygoje. Netrukus A. Taraskevičiui buvo suteiktas sporto meistro vardas.

„Kai J. Grinbergas atsisakė treniruoti komandą, manęs paprašė būti jos treneriu. Kurį laiką treniravau, o vėliau ilgą laiką vadovavau visam Lietuvos moksleivių rankiniui. Ištobulinau moksleivių varžybų vykdymo sistemą. Ir Lietuvos moksleiviai tapo Sovietų Sąjungos lyderiais, sąjunginėse moksleivių spartakiadose tapdavo čempionais“, – pasakoja jubiliatas, Lietuvos vaikų ir jaunių sporto mokyklos vyriausiuoju treneriu dirbęs 12 metų.

1980 m. A. Taraskevičius pradėjo dirbti su Vilniaus „Eglės“ rezervu, o dar po kelerių metų – stojo prie reprezentacinės sostinės komandos vairo.
 

„Surinkau iš visų Lietuvos trenerių geriausias jaunąsias rankininkes, visas jas sukvietėme į Vilnių ir dalyvaudavome Sovietų Sąjungos jaunimo pirmenybėse. Trejus metus laimėjom sidabrą, o 1983 tapome SSRS čempionėmis. 1984 m. mane tiesiog prievarta paskyrė „Eglės“ vyriausiuoju treneriu. Kodėl prievarta? Nes nenorėjau ant parako statinės sėdėti“, – juokauja A. Taraskevičius.

Suprantama, „Eglę“ netrukus papildė jo buvusios auklėtinės.

„Atsivedžiau į komandą visas savo Sovietų Sąjungos jaunimo čempiones. Ir iš to jaunimo su likusiomis vyresnėmis rankininkėmis išėjo labai geras lydinys. Dar po trejų metų darbo mes jau laimėjome trečiąją vietą SSRS čempionate ir gavome teisę dalyvauti IHF taurės turnyre. O 1988 m. taurę laimėjome praktiškai ne jokio pasipriešinimo. Įveikėme Vokietijos, Olandijos, Rumunijos, Jugoslavijos komandas. Dar po metų patekome į finalą“, – teigia A. Taraskevičius.

Lietuvai žengiant Nepriklausomybės keliu, „Eglė“, kaip ir kitos šalies komandos, pasitraukė iš SSRS pirmenybių. O po kiek laiko žaidėjas tiesiog išgraibstė žinomi Europos klubai.

Ankstyvaisiais Nepriklausomybės metais A. Taraskevičius be „Eglės“ dar treniravo Lietuvos moterų rinktinę. Su ja 1992 m. B grupės čempionate užėmė ketvirtąją vietą, o 1993 m. jau elitiniame A čempionate užėmė tryliktąją vietą. 

Vėliau dauguma buvusių „Eglės“ rankininkių jau atsisakydavo žaisti nacionalinėje komandoje. Dalis jų vėliau atstovavo Vokietijos, Austrijos rinktinėms.

Nepaisydamas to, treneris labai didžiuojasi savo auklėtinės, Austrijai daug metų atstovavusios Aušros Miklušytės-Fridrikas rezultatais. „Ji buvo pripažinta geriausia pasaulio rankininke. Ir išugdžiau, suformavau ją – aš, perėmęs iš pirmojo trenerio, šviesaus atminimo druskininkiečio Albino Arbačiausko“, – kalba A. Taraskevičius.

Nuo 1999 m. treneris pradėjo naują gyvenimo etapą. „1999 m. man paskambino iš Vokietijos ir pasiūlė dirbti antrosios Bundesligos klube „Zwickau“. Sutikau. Tada aš čia, Lietuvoje, gaudavau 600 litų. Dukra auga, kažkaip gyventi reikia, o perspektyvų tobulėti kaip treneriui Lietuvoje nematyti. Vokiečių kalbą truputį mokėjau. Ir išvažiavau dirbti“, – prisimena treneris.
 

Dvejus metus išdirbus „Zwickau“, jį pastebėjo pirmosios Bundesligos klubas. A. Taraskevičius persikėlė į Bad Hersfeldą Heseno žemėje. Bet po ketverių metų klubas bankrutavo.

„Bet ten manęs paprašė dirbti su vaikais, su mėgėjų lygos komandomis. Likau. Buities, darbo sąlygos ten nepaprastai geros. Turėjau labai geras sąlygas ir metodologiškai tobulėti. Taip ir išdirbau Vokietijoje 16 metų. Bet per visus tuos metus ryšių su Lietuvą nenutraukiau. Siunčiau į Lietuvą metodinę literatūrą treneriams, rašiau straipsnius į žurnalą „Treneris“. Parašiau knygą, atvežiau į Lietuvą – niekaip neįmanoma jos išspausdinti. Kad ją išleistų, iš Vokietijos parašiau 42 laiškus įvairioms instancijoms. Kol pagaliau treneris profesorius Antanas Skarbalius ėmėsi to. Knygą išleido LKKI, treneriai ją išpirko iš karto“, – pasakoja A. Taraskevičius.

2014 m. patyręs specialistas nutarė grįžti į gimtinę. „Man jau buvo per 70 metų. Gėda buvo dirbti užsienyje. Ir fiziškai sunku. Mąstymas stiprėja, bet kūnas silpsta“, – aiškina treneris sugrįžimo priežastis.

Sugrįžus darbo pasiūlymo ilgai laukti nereikėjo.

„Pabuvau Lietuvoje nieko neveikdamas mėnesį, nueidavau į salę pasižiūrėti rankinio. Atvažiavo pas mane į namus dabartinis Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Edis Urbanavičius, tada vadovavęs VHC „Šviesos“ klubui: „Eik būtinai treniruoti Vilniaus „Šviesos“ vyrų komandos.“ Įkalbėjo. Sakė – laikinai, kol ras trenerį. Po to vėl kartojo, kad laikinai. Taip ir tęsiasi tas laikinumas...“ – juokiasi treneris, 2015 m. atvedęs Vilniaus klubą ant Lietuvos čempionato garbės pakylos.

Nors dabar treniruoja vyrus, A. Taraskevičius neslepia, kad visada save laikė moterų treneriu. O paklaustas, ar yra skirtumas, ką treniruoti, žinomas specialistas atsako: „Dideli psichologijos ir etikos skirtumai. Vyrus ir apšaukti gali, pasikeikti. O su moterimis jau nesikeiksi. Reikia tvardytis, moterys greičiau užsigauna. Moterims duodami lengvesni pratimai, krūviai. Vienodi yra tik didaktiniai principai.“ 

Apie trenerio darbo subtilybes A. Taraskevičius yra parašęs 51 metodinį straipsnį (aštuonis vokiečių kalba) ir knygą „Rankinio treniruotės pratimų įvairovė“.