Auksinė dviratininkų avantiūra

Lietuvos dviratininkai Elijus Čivilis ir Andrejus Dolgovas antros galimybės nelaukė – debiutavę pasaulio kalnų dviračių 24 val. lenktynių čempionate iš karto jį ir laimėjo, varžydamiesi dvejetų grupėje. 

Ir tai nebuvo pirmas triumfas iš pirmo karto – prieš dvejus metus šis Lietuvos duetas analogiškame Europos čempionate taip pat lipo ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio.

Antra galimybė 24 val. lenktynėse – didelė prabanga. Nors šie čempionatai vyksta kiekvienais metais, organizmui – tai didelis iššūkis. „Negali atsiduoti vien tik šiam sportui, nes jis turbūt labiau žalingas nei naudingas. Bet kartais ryžtiesi tokiai avantiūrai“, – įspūdžių čempionate E. Čiviliui netrūko.

Lietuvos dviratininkų sėkmės tiek Europos, tiek pasaulio čempionatuose nepavadinsi atsitiktine. „Mes nesame dviračių sporto naujokai“, – tikina E. Čivilis. Jis Lietuvoje yra laimėjęs bene visas, kokios tik vyksta, dviračių lenktynes. Be to, dėl savo darbo jis ne vienus metus gyveno įvairiose užsienio šalyse, kur taip pat tobulino savo, kaip dviratininko, gebėjimus: „Danijoje esu laimėjęs keletą gerų varžybų, Airijoje taip pat sekėsi“, – prisimena lietuvis. Na, o jo partneris A. Dolgovas – Lietuvos kalnų dviračių čempionas, daugkartinis Lietuvos duatlono čempionas. 
 

Išbandę su dviračiais viską, kas tik įmanoma – nuo treko iki kalnų dviračių, E. Čivilis ir A. Dolgovas ryžosi 24 val. pasaulio čempionatui. Nebyli idėja abiejų galvose gimė švenčiant Naujuosius metus. Europos čempionato pirmoji vieta taip pat įpūtė pasitikėjimo – jeigu sugebi laimėti Europoje, kur dviračių sportas itin išvystytas, gali būti konkurencingas ir pasaulyje. Priežasčių, kodėl negalėtų laimėti ir pasaulio čempionato, vyrai nematė.

„24 val. lenktynės prisirpo natūraliai, nes mes subrendome kaip žmonės: prieš 15 metų nebūčiau sugebėjęs važiuoti vien dėl fizinių dalykų, nes tam reikia ištvermės, brandos, emocinio stabilumo – ten patiri visokių emocinių nusivylimų, pakylėjimų, krizių ir džiugių akimirkų. Mums tai natūraliai išėjo – norėjosi naujų patirčių, naujų išbandymų“, – kodėl ryžosi 24 val. avantiūrai, pasakoja E. Čivilis. 

Pasak E. Čivilio, jų komandos stiprybė ta, kad jie abu yra maždaug vienodo pajėgumo, nors kiekvienas atskirai būtų silpnesnis: „Iš daugumos kitų porų buvo matyti, kad vienas kuris dominuoja, yra labai stiprus dviratininkas, o kitas – daug silpnesnis. Tie skirtumai po kokių 12 val. važiavimo labai išryškėja. Tada silpnesnis tampa inkaru – jis nebepavažiuoja, o stipresniam tenka didesnis spaudimas, reikia atgauti prarastą laiką. Prasideda klaidos, konfliktai, komandos krizės.“

Dėl vienodo pajėgumo lietuviams buvo lengva suderinti savo važiavimo ritmą. O ir krizių išvengti lengviau, kai vežimą abu tempia vienodai. Tiesa, lenktynių startas neapsiėjo be staigmenų. Lenktynes turėjo pradėti A. Dolgovas, nes jis, pasak E. Čivilio, „aštresnis“, staigesnis, o tokių savybių startuojant ir reikia. „Nežinau dėl ko, bet, manau, kad dėl nervinės įtampos, nes organizacija čia su savo niuansais – čia juk Italija, tvyro toks itališkas chaosėlis, o kur dar jaudulys – tai ne šiaip kokios Vilniaus lenktynės, o svarbiausias sezono startas. Mano kolegai bėgant užspaudė kažkurį nervą taip, kad kojos visiškai atsisakė, negalėjo net eiti“, – todėl bėgti apie 500 m iki dviračių zonos, kur visi dalyviai sėda ant savo dviračių ir pradeda lenktynes, netikėtai teko E. Čiviliui.

Tačiau starto nesklandumai neišmušė iš vėžių lietuvių: nutolusius varžovus pasivijo, o atsigavęs A. Dolgovas sėkmingai tęsė lenktynes. Ir, kaip iš anksto ir planavo, jiedu suko po du 10 km ratus, po to keisdami vienas kitą: „Ilgiau važiuoti nepavyksta dėl labai sudėtingos trasos – nuovargis didelis, jis kaupiasi, ir kuo toliau, tuo labiau lėtėji. O ilsėtis valandą taip pat optimalu, nes ilsėdamasis daugiau nebepajėgtum pradėti važiuoti – kūnas atvėsta, aptingsta, traukia raumenis“, – aiškina čempionas. 

Kaip sunkiausią momentą, jis prisimena dieną po finišo. „Iš karto po finišo skubėjome važiuoti į Bergamo oro uostą, kad kitą rytą skristume į Lietuvą. Tada buvo žiauriai sudėtinga: kieme 30 laipsnių karštis, tavo organizmas pradeda suvokti, kad gavo krūvį ir pradeda į tai reaguoti, nori užmigti, bet užsimerki ir matai pačias aukščiausias trasos vietas – mini per jas... Atsimerki – saulė kaitina, normalaus kondicionieriaus mašinoje nėra. Užsimerki – ir vėl skausmingos akimirkos iš varžybų...“ – kelionę, kuri truko visą amžinybę, prisimena čempionas. 

Ruošdamasis 24 val. pasaulio čempionatui, E. Čivilis nuo sausio 1 d. iki birželio 2 d., kai prasidėjo čempionatas, numynė apie 8 000 km. „Palyginkite – dviratininkas, kuris per metus numina apie 10 000 km, yra konkurencingas, kad laimėtų Lietuvoje vykstančius maratonus“, – daug tai ar mažai – vaizdžiai aiškina čempionas. 

Italijoje vykusiam čempionatui duetas rengėsi Lietuvoje. Ir tai, anot E. Čivilio, suteikė jiems papildomų pranašumų. „Pavyzdžiui, žiemą 6 val. išvažiuodamas į treniruotę, kai labai tamsu, džiaugdavausi, kad man važiuoti naktį bus įprasta – kaip namuose. Tikrai Italijoje mačiau, kaip kitiems tamsoje nelengva, nes prasideda visokios haliucinacijos nuo nuovargio, nesuvoki greičio, objektų, per kuriuos turi pervažiuoti. Kitas dalykas – kalnuose naktį labai krenta temperatūra: dieną +30, naktį – +15. Pavyzdžiui, australams tai buvo problema, na, o mums – labai gera, nes tai gaivus vasaros oras“, – šypsosi E. Čivilis. 

Sportininkai bičiuliai ne tik važiuodami dviračiais, bet ir gyvenime. Todėl daug laiko praleidžia treniruodamiesi kartu. Kai žiemą Vilnių kaustė speigas, jiedu sėsdavo į automobilį, važiuodavo į Klaipėdą, kur keliais laipsniais šilčiau, ir važinėdavo dviračiais prie jūros. 

Dviratis – E. Čivilio gyvenimo būdas. Kažkada bandęs jį iškeisti į riedučius ir kitus sportiškus užsiėmimus pagaliau suprato, kad gimęs važinėti dviračiu ir niekur kitur laimės neras.

Šiandien jo garaže – devyni dviračiai. „Čia kaip muzikos virtuozui: turi vieną gitarą, tada reikia akustinės, tada elektrinės ir t. t. Taip susikaupia ir dviračių, nes visų reikia. Galiu pasirinkti pagal nuotaiką – kai geras oras, gal norisi važiuoti plentu, kai apsiniaukę ir lyja – gal į mišką, o kai prisnigę – taip pat yra specialus dviratis, kuriuo gali minti per sniegą“, – šypsosi vyras.

Dviratis dieną naktį budi ir prie jo darbo. Tiesa, į darbą jis dviračiu nevažiuoja vien dėl to, kad pailsėtų nuo jo. O štai darbo metu į susitikimus su verslo partneriais ar klientais „IBM Lietuva“ gamintojo atstovas viešajam sektoriui mina dviračiu. Tai pramoga. O treniruotė – po darbo, kai grįžęs namo sėda ant vieno iš devynių savo dviračių ir mina pedalus.

O tai E. Čivilis daro jau 24 sezoną. Nuo tada, kai, vieną žiemą atsitiktinai sėdęs ant dviračio, nuo jo taip ir nebenulipo: „Sekiau tėvo pėdomis. Jis buvo garsus automobilių ir motociklų lenktynininkas. Lankiau kartingus, visai neblogai sekėsi. Žiemą reikėjo užsiimti bendru fiziniu pasiruošimu ir bandžiau viską iš eilės – krepšinį, tinklinį, rankinį. Netikėtai vieną iš tų žiemų nuėjau į dviračių būrelį. Jie man taip prilipo, kad, atėjus kartingų sezonui, atsargiai tėčiui pasakiau, kad nenorėčiau grįžti ten, nes man labai patinka dviračiai. Ir esu vienas iš privilegijuotų žmonių, atradusių tai, kas patinka.“

E. Čivilio žmona pedalų nemina, vaikams dviračių tėvas per prievartą taip pat nekiša. Nepaisant to, šeima gyvena treniruočių ir varžybų ritmu. 

„Pagal tai formuojama visa šeimos dienotvarkė, nes neleidi vakarų prie televizoriaus, o važiuoji į treniruotę, stengiesi valgyti tinkamai. Savaitgaliais važiuojame į varžybas, šeima visada keliauja kartu po Lietuvą ar po artimą užsienį. Jeigu atostogos, planuojame geriau važiuoti į kokią Tenerifę ar kur šilta, kad aš galėčiau rinkti kilometrus. Ir pernai rudenį, kai subjuro oras, atostogoms pasirinkome Dubajų, nes ten galėjau treniruotis“, – toks gyvenimo ritmas E. Čivilio šeimai tinka ir patinka.

Prisimindamas triumfą pasaulio čempionate, jis neabejoja, kad jo ir kolegos žmonos taip pat prisidėjo prie to. Tiek per čempionatą, kai buvo komandos dalimi ir laukdavo savo vyrų poilsio zonoje, tiek viso pasirengimo metu, palaikydamos juos morališkai. „Mūsų sėkmės receptas – kad žmonos nėra kitoje barikadų pusėje, jos leidžia siekti aukščiausių rezultatų. Jų vykimas kartu – simbolis palaikymo, kurį mes jautėme ruošdamiesi. Kasdienis palaikymas – reikšmingiausia dalis, leidusi pasirengti ir būti tokiems, kokie buvome“, – lenkia galvą prieš savo antrąją pusę pasaulio čempionas. 

Sulig pasaulio čempionato finišu sezonas nesibaigė: E. Čivilio varžybų kalendoriuje – visos Lietuvoje vyksiančios varžybos. 

Žvelgdamas toliau į ateitį, jis sako, kad norėtų išbandyti save septynių dienų lenktynėse „Mongolia Challenge“. O A. Dolgovo mintyse – surengti pirmas varžybas aplink Lietuvą be sustojimo.