Regina STUPURIENĖ, Jonavos rajono kūno kultūros ir sporto centro direktorė. „Klubams tai būtų papildomos lėšos. Klubo narių mokesčiai, rėmėjų lėšos, įvairių programų lėšos ir dar – valstybės. Mokinio krepšelis biudžetinei įstaigai – palengvinimas savivaldybei. Kiek būtų gaunama iš valstybės kaip mokinio krepšelis, tiek mažėtų finansavimas iš savivaldybės.“ Jonavoje, pasak R. Stupurienės, sporto mokymo įstaiga turi savivaldybės tarybos patvirtintą mokinio krepšelį – per metus vaikui skiriama 1 950 litų. Tiek užtenka, kad vaikai išvažiuotų į oficialias varžybas, treneris gautų atlyginimą, tačiau draugiškoms varžyboms ir įvairiems turnyrams reikia tėvų pagalbos, ieškoma rėmėjų. „Jeigu valstybė turtinga, puiku, tegu remia visus, kas tik kuo nors užsiiminėja. Bet Kūno kultūros ir sporto departamento statistiniais duomenimis, Lietuvos sporto mokymo įstaigose yra apie 47 tūkst. vaikų. Jeigu mokinio krepšelis būtų kaip pas mus Jonavoje – 1 950 litų, vien sporto mokymo įstaigoms per metus reikėtų per 100 mln. litų. O kur dar menas, kitos veiklos? Estijoje toks mokinio krepšelis buvo įvestas prieš kelerius metus. Prieš naujus metus turėjome svečių iš Estijos. Pasak jų, krepšelį norima naikinti, nes jis nepasiteisino. Kaip sukontroliuoti klubus? Ar klubas tinkamai užregistruotas, ar treneriai turi kvalifikaciją, turi būti ir vaikų duomenų bazė...“ Kitas klausimas – koks bus pasirinktas mokinio krepšelio principas? R. Stupurienė įsitikinusi, kad turėtų būti bazinis dalinis finansavimas, kai kiekvienam vaikui, neatsižvelgiant į sporto šaką, skiriama vienoda suma, pavyzdžiui, 50 litų per mėnesį, daliai ugdymo proceso finansuoti. „Turiu 700 vaikų, per mėnesį gaunu po 50 litų, dauginu iš 12 mėnesių ir žinau, kokią dar sumą galiu gauti iš savivaldybės. Viskas nueina į bendrą katilą. Bet jeigu bus įvestas visas išlaikymas iš mokinio krepšelio, nediferencijuotas pagal sporto šakas ar meistriškumą, ir savivaldybė neturės teisės skirti daugiau lėšų ugdymui, gali būti pražūtis. Mes, biudžetinės įstaigos, galime žlugti. Manome, kad mokinio krepšelis turėtų būti bazinis dalinis, o trūkstamą dalį turėtų pridėti savivaldybė.“ R. Stupurienė teigia, kad nuomonė, jog sporto mokymo įstaigos užima nepakankamai vaikų, neteisinga: „Nepritraukia jų daugiau ne dėl to, kad blogai dirba. Nepritraukia, nes nėra kur vaikams sportuoti. Pavyzdžiui, futbolas, krepšinis – vasarą vaikai išeina į lauką, o kur dėtis žiemą? Pirma problema – infrastruktūra.“ | | Gintautas BABRAVIČIUS, Vilniaus vicemeras. „Neformaliojo ugdymo krepšelis – moderni ir efektyvi priemonė socialinių paslaugų rinką padaryti skaidresnę, racionalesnę ir konkurencingesnę. Tai reiškia, kad tradicinės savivaldybių dotuojamos sporto mokyklos pradės keisti savo profilį ir konkuruoti su kitomis panašias paslaugas teikiančiomis įstaigomis. O klubai ir federacijos galės efektyviau konkuruoti rinkoje ir teikti paslaugas. Sportuojančių vaikų ir sportuojančio jaunimo skaičius turėtų padidėti.“ G. Babravičius įsitikinęs, kad sporto mokymo įstaigos kaip veiklos forma išnyks, nes savivaldybėms nebebus racionalu jas dotuoti – lėšas, anksčiau skirtas mokykloms, galės naudoti kitoms sporto reikmėms. „Klausimas – kam koks uždavinys keliamas? Savivaldai rodiklis – sportuojančių vaikų skaičius, o jeigu kalbame apie didelį sportinį meistriškumą – tai federacijų, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, kitų institucijų objektas. Dabar didelis sportinis meistriškumas finansuojamas ir iš savivaldybių biudžeto, bet tai reiškia, kad, pavyzdžiui, dalis vilniečių ir jų vaikų buvo skriaudžiami – Vilniaus sporto mokyklos užima tik 5 000 vaikų. Tai neleistinas brangumas.“ Sporto mokymo įstaigos užima apie 47 tūkst. Lietuvos vaikų. Kiek jų užima sporto klubai? „Tokių duomenų neturiu. Bet sporto mokyklos tuos tūkstančius vaikų užima ne dėl to, kad jos kuo nors ypatingos. Jos tai daro tik dėl to, kad gauna pinigų. Jeigu pinigų gautų kitos tokios institucijos, jos lygiai taip pat, o gal ir dar efektyviau teiktų šias paslaugas. Klaidinga manyti, kad, nustojus finansuoti esamas sporto mokyklas, sumažės sportuojančių vaikų skaičius. Esu įsitikinęs, kad jis išaugs. Geriausias pavyzdys – Gargždai, kur prieš trejus metus savivaldybė šią funkciją delegavo privačiam klubui „Banga“ – vaikų, žaidžiančių futbolą, skaičius padvigubėjo ar patrigubėjo. Jeigu kalbame apie tam tikras nišines sporto šakas, jų interesai gali nukentėti. Tačiau dėl prioritetų turi apsispręsti savivaldybių politikai. Valstybės mastu viena didžiausių bėdų taip pat ta, kad nėra nustatyti prioritetai – tarsi mes būtume supersvalstybė, bandanti finansuoti visas sporto šakas. Valstybė turi atskirti du dalykus: tai, kas susiję su veikla po pamokų, ir žmonių, pirmiausia vaikų, sveikata – viena tema, o šalies prestižas, talentingų sportininkų paieška ir rengimas – kita. Šios dvi sritys tarpusavyje susijusios, bet jų finansavimo ir priežiūros mechanizmai skirtingi.“ |