Rankininkės pomėgis - užsienio kalbos

Ramunė Pekarskytė legionierės duoną valgė tik dviejose šalyse. Išvykusi iš Vilniaus “Eastcon AG” ekipos, kurioje buvo komandos lyderė, ji septynerius metus rungtyniavo Habnafjorduro “Haukar” klube Islandijoje, o praėjusią vasarą persikėlė į Norvegiją, kur apsivilko “Levanger” komandos aprangą.
 

Bet pasakyti “Aš esu rankininkė”, 30 metų sportininkė gali penkiomis užsienio kalbomis: “jeg er handball spiller” (norvegų kalba), “jeg er handbolta kona” (islandų), “ja sam rukometacica” (serbų), “I’m handball player” (anglų), “ja – gandbolistka” (rusų). 
 

“Prancūziškai žinau tik “je joue le handball” – aš žaidžiu rankinį”, – juokėsi rankininkė, Lietuvoje baigusi Vilniaus pedagoginį universitetą.
 

Buvusi pasaulio ir Europos jaunimo vicečempionė mokytis norvegų kalbos pradėjo vos atvykusi į šią šalį. O R.Pekarskytės ateities planuose – dar kelių užsienio kalbų kursai.
 

Kaip išmokote tiek užsienio kalbų?

Rusų kalbos mokiausi mokykloje, nes tai buvo privaloma.

Islandijoje gyvenau septynerius metus, dirbau saldainių fabrike ir vaikų darželyje, tad be islandų kalbos nebūčiau išsivertusi.

Angliškai išmokau atvykusi į Islandiją. Komandos draugės ten kalbėjo tik angliškai arba islandiškai. O aš tylėdavau kaip žuvis. Būdavo sunku psichologiškai, kai nei tu, nei aplinkiniai nesuprasdavo, ko tu nori ar ko jie nori iš tavęs. Be to, aš neturėjau agento, tad pačiai teko ginti savo interesus. Šis dalykas buvo labai svarbus postūmis mokytis kalbos, kad neapgautų. Taip po truputį pradėjau kalbėti angliškai.

Mokytis kalbėti serbiškai nutariau dėl to, kad turiu daug draugių serbių. Jos Islandijoje žaidė futbolą, kelios su manimi dirbo. Man atsibodo nesuprasti, ką jos kalba, be to, jaučiausi nejaukiai, kai jos aštuonios tarpusavyje kalbėdavosi ir ne visada man išversdavo.

Tad pradėjau mokytis ir po trijų mėnesių jau galėjau susikalbėti serbiškai. Norėjau pasitikrinti žinias, todėl nuvykau į Serbiją. Ten žmonėms padariau įspūdį.  Ir pačiai buvo smagu.

Įdomu, kad kiekviena išmokta kalba tau padeda mokytis kitą, nes yra nemažai susijusių kalbų. Pavyzdžiui, islandų ir norvegų, rusų ir serbų, prancūzų ir italų.

Gal naudojate kokius nors kalbų mokymosi metodus?

Taip, naudoju savo, o gal ir kitų sukurtus metodus. Man pirmiausia svarbu išmokti gramatikos. Jei ją išmoksti, žinai, kaip teisingai pasakyti, parašyti, išgirsti, suprasti.

Visas kalbas pradėjau mokytis nuo klausimo “kiek valandų?” Gal todėl, kad tai turbūt dažniausiai užduodamas klausimas. Tuo pačiu išmoksti ir skaičius.

Išmokstu pagrindinius, daugiausia su sportu susijusius veiksmažodžius. Imiesi būdvardžių, kurie gali būti sudaryti iš veiksmažodžių, daiktavardžių. Vienos kalbos dalys padeda išmokti kitas.

Mokausi tik tris pagrindinius laikus, kad per daug neapkraučiau smegenų, nes ir taip yra labai daug informacijos.

Stengiuosi kuo daugiau klausyti, kaip kalba kiti, žiūriu žmonėms į lūpas – man tai labai padeda.

Kalbėdama nebijau suklysti ir prašau, kad man paaiškintų ne angliškai, o ta pačia kalba, tik kitais žodžiais. Žmonės noriai padeda, bent jau man, nes mato didelį mano norą mokytis.

Labai daug dėmesio skiriu šnekamajai kalbai, klausinėju, kodėl taip, o ne kitaip. Klausau dainų, žiūriu filmus, televiziją ar klausausi radijo būtent ta kalba, kurios mokausi.

Ar lietuvių atrodo sunki kalba, lyginant su islandų, norvegų?

Visus užsieniečius ja gąsdinu. Sakau: aš tai išmoksiu jūsų kalbą, bet nemanau, kad jūs sugebėsite išmokti mano. Lietuvių kalba tikrai sunki, bet įdomi ir turtinga. Man patiko jos mokytis mokykloje, gal dėl to taip kalbos traukia.

Islandų kalba – maišalynė, jie kartais patys savęs nesupranta. Kalba graži, bet ją kartais pavadina paukščių kalba. Norvegų kalba – labai daininga.

Mokotės norvegų kalbos. O kokią dar kalbą norėtumėte išmokti?

Būtų labai įdomu išmokti graikų kalbą. Man ji panaši į senovės lietuvių. Taip kažkodėl atrodo, kai girdžiu graikus kalbantis.

Po to – egzotinės kalbos, pavyzdžiui, kinų, japonų.

Kai išmoksiu kalbėti norvegiškai, eisiu į kursus prisiminti prancūzų kalbą, kurią mokiausi mokykloje, bet esu primiršusi. Vėliau gal ispanų ar italų. Reikia tik laiko ir noro.

Dažnai vietiniai sportininkai legionierius pirmiausiai išmoko keiksmažodžių. Ar jums irgi taip buvo?

Pati iškart paklausiu, kokie jų keiksmažodžiai, ką jie reiškia, kada juos vartoti. Islandai turi tris blogus žodžius, kurie reškia tą patį – velnias, pragaras. Dar jie nusikeikia angliškai. Bet kai islandai taria angliškus keiksmus, skamba labai juokingai, todėl tai nelaikoma keiksmažodžiais, labai nusivylimą apibūdinančiais žodžiai. Norvegai keikiasi panašiai, kaip islandai.
 

Na, rusai ir serbai turi daug negražių žodžių.
 

Angliškų keiksmažodžių nelabai vartoju. Dažniau pasakau – helvete. Tai ir norvegiškai, ir islandiškai reiškia pragaras. Rusiškus prisimenu nebent grįžusi į Lietuvą.

Kaip patartumėte mokytis kalbos pirmąkart į užsienį atvykusiam sportininkui?

Pagrindinis patarimas – vietinių prašyti, kad su tavimi kalbėtų savo kalba. Paaiškintų gestais, rodytų daiktus, apie kuriuos kalbama. Turi pats rodyti iniciatyvą. Gali atsakinėti angliškai ar kita kalba, kurią moki, bet tau turi viską sakyti vietos kalba.

O gal neverta mokytis vietos kalbų, juk gali susikalbėti angliškai?

Verta. Nes privalumų yra daug. Mokydamasis praturtini intelektą. Gali suprasti, ką apie tave šneka ir rašo. Maloniai nustebini vietinius, išlaisvini nemokančius kalbėti angliškai nuo galvos skausmo. Šalyje, kurios kalbą moki, jautiesi jaukiai ir gali padėti kitiems, susilieji su vietiniais, gali pasikalbėti su jais įvairiomis temomis, nes seki šalies aktualijas. Lankydamas kursus tuo pačiu išmoksti ir vietos tradicijų, sužinai daug apie šalį. Didžiausias privalumas – į tave visai kitaip žiūri, gerbia, nori dažniau su tavimi bendrauti. Ir pačiam daug įdomiau.

Klubas suinteresuotas, kad mokytumėtės vietos kalbos?

Norvegai kalbos kursus net įtraukė į mano kontraktą. Už juos sumokėjo ir sakė, kad kol laisvai nekalbėsiu, nepaleis iš mokyklos (juokiasi).
 

Kursai nepigūs, bet labai intensyvūs. Juose penkis kartus per savaitę būnu nuo pusės devynių ryto iki 14 valandos.
 

Kokių specialybių, tautybių žmonės susirenka į kursus?

Islandijoje buvo įvairiausių specialybių žmonės, labai skirtingo išsilavinimo. Vieni buvo baigę tris klases, kiti – universitetus. Bet buvo ir tokių, kurie net rašyti nemokėjo. Buvo žmonių iš tokių tolimų planetos kampelių, kad net keista, kaip jie atsidūrė Islandijoje.

Norvegijoje mokausi pabėgėlių centre. Čia labai daug žmonių iš karų nusiaubtų šalių. Jiems norvegai suteikė prieglobstį. Šiems žmonėms privaloma lankyti kursus, bet jie už tai gauna pinigus.

Ar baigusi rankininkės karjerą galėtumėte dirbti, pavyzdžiui, islandų-lietuvių kalbų vertėja?

Taip. Tik reikėtų pagilinti žinias, gal net baigti universitetą. Islandijoje studijos truktų ketverius metus. Jei nebūčiau išvykusi į Norvegiją, gal būčiau stojusi. Na, gal vėliau.