Seulo, Barselonos ir Atlantos olimpinių žaidynių dalyvei, 1997 m. pasaulio čempionato bronzinei prizininkei, Lietuvos septynkovės rekordininkei Remigijai Nazarovienei birželio 2 d. sukanka 50 metų.
Ji jau 13 metų gyvena Estijoje, treniruoja lengvaatlečius – iš pradžių ugdė didelio meistriškumo sportininkus, o dabar dirba su vaikais ir jaunimu.
„Net ir nepastebėjau, kaip tie metai pralėkė. Gyvenu Estijoje, o mano mintys – Lietuvoje. Savo jubiliejų ketinu švęsti Lietuvoje, supama artimų žmonių. Apie tai saviškiams dar nieko nesakiau. Mūsų šeima – didelė, visi puikiai sutariame ir bendraujame. Ir per gimtadienius, ir per liūdnas šventes. Iš Briuselio, kur dirba, turėtų atvažiuoti mano jaunesnė sesuo Eglė, ateitų dar viena sesuo Kristina su vyru Virgilijumi Alekna, brolis Ričardas, dar gyva mama, kuriai jau 75-eri, o tėtis, daugkartinis Lietuvos ieties metimo čempionas Leonas Zablovskis, mirė praėjusiais metais“, – vardija R. Nazarovienė.
Remigija, kaip tau sekasi Estijoje? – paklausėme buvusios lengvaatletės.
Dirbu mėgstamą darbą, turiu puikias sąlygas. Pirmaisiais metais manęs laukė dideli iššūkiai: viena yra pačiai sportuoti ir visai kas kita – dirbti trenere. Subūriau gerą daugiakovininkų komandą, įsisukau į rutiną ir net nepastebėjau, kaip prabėgo 13 metų.
Trys mano auklėtiniai dalyvavo Pekino olimpinėse žaidynėse, 2009 m. vienas dešimtkovininkas laimėjo Europos uždarų patalpų čempionato septynkovės varžybas, viena septynkovininkė pasiekė Estijos uždarų patalpų penkiakovės rekordą, kuris iki šiol nėra pagerintas. 2011 m. mūsų daugiakovininkų komanda, kurioje buvo ir trys mano auklėtiniai dešimtkovininkai, laimėjo Pasaulio taurę.
Laikas prabėgo labai greitai, mano sportininkai užaugo, trys jų jau dirba treneriais. Dabar treniruoju vaikus ir jaunimą nuo 8 iki 19 metų, man tai – nauja patirtis.
Paprastai treneriai darbą pradeda nuo vaikų ir pereina prie suaugusiųjų, o aš – atvirkščiai. Dirbdama su vaikais, jaučiu didelį malonumą. Norėtųsi nepamiršti to, ką sukaupiau, dirbdama su didelio meistriškumo lengvaatlečiais. Konsultuoju kai kuriuos atskirų rungčių lengvaatlečius, mano pagalbos prašo Norvegijos, Suomijos sportininkai.
Estų lengvaatlečiai turi puikias sąlygas. Taline veikia trys šiuolaikiški šilti lengvosios atletikos maniežai, yra vienas geras stadionas, kuriame rengiamos aukšto lygio varžybos. Prie maniežo dar yra vienas nestandartinis stadionas.
Mūsų maniežuose dažnai varžosi Lietuvos, Norvegijos, Suomijos lengvaatlečiai. 2011 m. žiemą jėgas čia bandė ir garsusis amerikietis Ashtonas Eatonas, pagerinęs jam priklausiusį pasaulio vyrų septynkovės rekordą. Sportininkas sakė, kad net Amerikoje ne visur yra tokios salės, kaip Estijoje.
Estijoje labai prižiūrimi sporto objektai. Sportuoti čia gali bet kas. Vaikai sumoka 1,50 euro, suaugusieji – 4,50 euro ir – sportuok nors ir visą dieną. Yra persirengimo kambariai su pirtimi, ten truputį brangiau – 7 eurai. Viskas ypač patrauklu, nes mėgėjai gali sportuoti kartu su aukščiausio lygio sportininkais ir jiems nėra jokių varžymų, ribojimų.
Kodėl pasirinkai Taliną? Čia išvažiavai 2004 metais.
Kai baigiau aktyviai sportuoti, iš pradžių nežinojau, ką daryti. Mano vyras, Andrejus Nazarovas, taip pat daugiakovininkas, Barselonos ir Atlantos olimpinių žaidynių dalyvis, dirbo treneriu gimtajame Taline ir, kol mąsčiau, ką veikti, estai pasiūlė treniruoti dvi jų septynkovininkes. Sutikau.
Ar nesvarstai grįžti į Lietuvą ir papildyti mūsų trenerių gretų?
Kai 2009 m. vienas mano auklėtinių tapo Europos uždarų patalpų septynkovės čempionu, atvažiavau į Lietuvą. Norėjau dirbti Lietuvoje, tačiau man buvo pasakyta, kad nėra, ką treniruoti.
Tačiau kažkuriuo laiku dirbai su Austra Skujyte.
Taip. Atrodo, 2008 m. Austra man paskambino ir paprašė padėti. Pasakiau: atvažiuok, pabandysim, pas mus geros sąlygos. Su mano auklėtiniais Austra dalyvavo treniruočių stovykloje. Atvažiavau į Kauną, daugiakovininkė pagerino savo asmeninį žiemos rekordą, pateko į Europos uždarų patalpų čempionatą. Tačiau netrukus iš Austros išgirdau, kad ji toliau nori treniruotis viena. Kaip mūsų keliai susidūrė, taip ir išsiskyrė.
Dalyvavai trejose olimpinėse žaidynėse: Seule buvai penkta, Barselonoje – 14-a, o 1996 m. Atlantoje – 10-a. Ar likai patenkinta savo rezultatais?
Visada norisi aukštesnių vietų, tačiau, prabėgus tiek metų, galiu pasakyti, kad esu patenkinta ir laiminga. Turėjau puikų trenerį, dabar jau šviesaus atminimo Romaną Pšigočkį. Jis ir pasiūlė septynkovę. Gerai šokinėjau į tolį, bėgau per barjerus, tapau Lietuvos čempione, bet treneris manyje įžvelgė daugiakovininkę.
Iš pradžių man labai nepatiko rutulys, išliejau daug ašarų, bet vėliau ši rungtis tapo mėgstamiausia. Labai puiki buvo ir R. Pšigočkio žmona Valentina Ostrik, mano pirmoji trenerė.
Dar ir dabar gyvuoja tavo 1989 m. pasiektas Lietuvos septynkovės rekordas (6 604 taškai). Tikriausiai, jei ne traumos, kurios persekiojo visą sportinę karjerą, 7 000 taškų suma tau buvo tikrai pasiekiama?
Treneris R. Pšigočkis planavo, kad galiu surinkti 7 009 taškus ir pagerinti Europos rekordą. Dirbau tik su treneriu dviese, atskirose rungtyse manęs niekas nekonsultavo. Nors mano tėvas Leonas Zablovskis ir buvo puikus ieties metikas, daugkartinis Lietuvos čempionas, su ietimi taip ir nesusidraugavau.
Mokykloje tau puikiai sekėsi tikslieji mokslai, ar nesigaili, kad pasukai sporto keliu?
Ne, jau penktoje klasėje žinojau, kad būsiu trenerė. Labai didelės įtakos turėjo mano treneriai, mėgau bendrauti su žmonėmis, įsivaizduodavau, kokia būsiu trenerė. Mano sportinė karjera nutrūko, kai man buvo 37-eri. Dar labai norėjau nuvažiuoti į Atėnų olimpiadą, nes šiame mieste per pasaulio čempionatą laimėjau bronzos medalį. Būtent tame stadione per olimpines žaidynes ir norėjau baigti savo sportinę karjerą. Tačiau per atrankos varžybas ieties metimo sektoriuje smarkiai pasitempiau nugarą, buvau priversta ilgai gydytis ir su sportu turėjau atsisveikinti.
Puikus dešimtkovininkas buvo ir tavo vyras A. Nazarovas, su kuriuo šeimą sukūrei prieš Seulo olimpines žaidynes.
Taip, jis Estijai atstovavo Barselonos ir Atlantos olimpinėse žaidynėse. Sportas mus suvedė, bet mus ir išskyrė. Andrejus, baigęs sportinę karjerą, pradėjo dirbti treneriu, jam daug padėjau. Tačiau nuo 2006 m. mūsų santykiai pašlijo ir 2009 m. oficialiai išsiskyrėme.
Norėjau grįžti į Lietuvą, tačiau dviem savo auklėtinėms daviau žodį, kad bent vieną jų parengsiu Pekino olimpinėms žaidynėms. Savo žodį ištesėjau. Šeimoje augo sūnus Deivydas, jam balandžio 22 d. sukako 26-eri. Jis iš pradžių žaidė krepšinį, o dabar gyvena Briuselyje ir, mano dideliam nustebimui, yra diskžokėjas, jau metai kuria muziką. Su juo per „Skype“ kasdien bendrauju, klausau ir vertinu jo muziką, diskutuojame.
Ar palaikai ryšius su Lietuvos lengvaatlečiais?
Kai Lietuvos sportininkus pamatau per varžybas, stovyklas, visada su jais pabendrauju, labai džiaugiuosi juos matydama. Galiu pakalbėti lietuviškai, savo gimtąja kalba. Mano mama ir patėvis pyksta, kad dirbu Estijoje, bet tokia mano dalia. Lietuvoje man niekas nepasiūlo darbo. Viską reikėtų pradėti nuo nulio, o aš norėčiau dirbti ne su vaikais, o kažką rimtesnio, kol man dar nėra 60 ar 65-erių. Treneris negali „šlubuoti“, jis turi degti kaip lemputė.