Sėkmės receptas – sunkus darbas

Balandžio 5 d. 50 metų sukako Lietuvos dviratininkei Laimai Zilporytei. Jubiliejaus švęsti ji nenorėjo, tačiau pasveikinti mamos trims dienoms į Lietuvą atvyko Prancūzijos FDJ klubui atstovaujantis jos sūnus Ignatas ir viename iš Anglijos universitetų psichologijos studijas baigianti dukra Irma. Pateikė malonią staigmeną: trims dienoms pakvietė pailsėti sveikatingumo centre Anykščiuose.
 

„Ignas vis dar nevedęs, neturi laiko, – šypteli. – Namie likome tik dviese su Valerijumi. Vaikų labai ilgiuosi, jie užaugo geri, jais didžiuojuosi, o vyras paskendęs dviračių klubo „Fortūna“ rūpesčiuose, be to, treniruoja moterų rinktinę. Aš esu truputį egoistė ir kartais nuvažiuoju pasižiūrėti lenktynių, kuriose dalyvauja sūnus. Kažkada nenorėjau, kad jis sėstų ant dviračio. Tačiau Igniuko norai buvo dideli, negalėjau jam sakyti, kad mokytųsi fizikos ar chemijos, o neitų sportuoti. Nors jis prancūzų komandoje ir nėra lyderis, tačiau iš geriausių dviratininkų, kuriems padeda per lenktynes, sulaukia daug padėkų. Igniukas – fiziškai išsekęs, bet morališkai tvirtas, labai naudingas komandai“, – džiaugiasi Laima. Jos vyras – garsusis dviratininkių treneris Valerijus Konovalovas.
 

L. Zilporytė – triskart Lietuvos čempionė, 11 kartų SSRS čempionė, pasaulio čempionė ir vicečempionė, Seulo olimpiados bronzinė prizininkė, Barselonos olimpinių žaidynių dalyvė. O dabar, kaip pati šypsodamasi sako, yra namų šeimininkė.

Garsioji dviratininkė gimė Pasvalio rajone, Saločiuose. Čia prasidėjo jos sportinė karjera. Laima gerai čiuožė ir slidėmis. Kai 11-metė sportininkė iš Šiauliuose vykusių populiariųjų tradicinių „Kregždučių“ ir „Ereliukų“ varžybų į namus grįžo su nugalėtojos dviračiu, tortu ir ąžuolo vainikų, jos pirmasis treneris, dabar jau šviesaus atminimo Antanas Daubaras, per pratybas jai skyrė didelį dėmesį. 

Dar būdama 15-os panevėžietė L. Zilporytė – tarptautinės klasės sporto meistrė – stodavo į kovą su geriausiomis SSRS dviratininkėmis ir joms nesitraukdavo iš kelio, atskirose atkarpose verždavosi į priekį ir lyderėms griaudavo visus planus. „Talentas“, – sakė SSRS rinktinės treneriai ir ją 1982 m. pakvietė į pagrindinę komandą. 

Sportininkės treneris V. Konovalovas tuo nelabai džiaugėsi: 15-metės pečiams galėjo būti per sunkūs suaugusiųjų krūviai, galėjo sušlubuoti dar vaikiška širdis. Tačiau baimintasi buvo be reikalo, Laima atlaikė visus krūvius ir širdies nesugadino. Jaunoji dviratininkė anksti pajuto pergalių troškulį. 

Kai panevėžietė ėmė kopti meistriškumo laipteliais, jai ilgam atmintyje išliko 1987-ieji. Tada ji per SSRS čempionatą laimėjo net tris aukso medalius, dalyvavo pasaulio čempionate, daugiadienėse lenktynėse „Tour de France“, tik per vieną sezoną nuvažiavo 23 tūkst. kilometrų. 

Lietuvos moterų dviračių rinktinėje L. Zilporytei buvo patikėtos kapitonės pareigos. Treniruočių draugėms ji buvo ypač reikli. Jeigu dviratininkės nevykdydavo trenerio užduočių, po lenktynių kapitonė joms negailėdavo pastabų. 
 

1988 m. Laima pasiekė pačią svariausią savo pergalę – per Seulo olimpines žaidynes grupinėse lenktynėse iškovojo bronzos medalį. 

„Tas medalis man buvo atpildas už visas sunkaus sezono kančias, patirtos neteisybės nuoskaudas SSRS rinktinėje. Ne tas žodis, kokia buvo kova už būvį. Siekiant išgyventi, reikėjo daug moralinių ir fizinių pastangų. Buvau laiminga, kad rinktinėje turėjau didžiulę atramą – trenerį V. Konovalovą, kuris mane ypač saugojo.

Maniau, kad SSRS rinktinėje tik man vienai buvo sunku. Pasirodo, ir kitų sporto šakų atstovams buvo ne ką lengviau. Tarkime, gerai žinojau, kad, jeigu olimpiadoje nelaimėsiu medalio, būsiu sugniuždyta, man, kaip dviratininkei, nebus gyvenimo“, – prisimena Laima. 

Ji – ir pirmoji Lietuvos dviratininkė, 1989 m. tapusi pasaulio čempione. Prancūzijoje SSRS rinktinės komandinių lenktynių kvartete ji su treniruočių draugėmis pralenkė visas varžoves.

1985 m. Laima sukūrė šeimą su V. Konovalovu, tais pačiais metais susilaukė sūnaus Ignato. Kai 1993 m. gimė dukra Irma, dviratininkė suprato, kad tikrai atėjo sportinės karjeros pabaiga, reikia save atiduoti šeimai. 

„Esu labai dėkinga savo mamai, kuriai birželio mėnesį bus jau 87-eri ir kuri užaugino Igniuką. Didžiajam sportui atidaviau 12 savo pačių gražiausių metų. Nesigailiu, kad sportavau, lenktynės man visada teikdavo didelį džiaugsmą. Pakeliavau po pasaulį, Seulas be eilės man „atpūtė“ butą ir mašiną. 

Dideliu talentu savęs nelaikiau. Paprasčiausiai daug dirbau. Mano devizas buvo: darbas, geras treneris ir sėkmė. Kaip dviratininkė, ką galėjau, manau, viską padariau – ant plento palikau viską, tai buvo mano limitas su kaupu. Jaunosioms dviratininkėms visada sakiau ir sakysiu, kad didysis sportas – tai darbas, o ne prievarta“, – sako L. Zilporytė. 
 

Seulo olimpinė bronzos medalininkė ir pasaulio čempionė išgyvena, kad nutrūko apie septynerius metus gyvavusios labai gražios jos taurės varžybos Panevėžyje, pasiekusios gerą tarptautinį lygį. Iki šios dienos Laima dėkinga dviračių trenerei, pagrindinei šių varžybų organizatorei Vitalijai Breivienei, be kurios iniciatyvos šios varžybos kažin ar būtų įvykusios. 

„Tomis dienomis ji darbą pradėdavo nuo 4 val. ryto. Viską taip sustyguodavo, kad per varžybas neiškildavo jokių problemų. Viskas vykdavo kaip sviestu patepta. Tačiau man atsibodo vaikščioti pas rėmėjus ir prašyti jų pagalbos, kad padėtų surengti Laimos Zilporytės taurės varžybas. Tai mane žemino. Tiesiog apmaudu, kad mano taurės varžybos nerado atgarsio miesto savivaldybėje, jai nebuvo įdomu, kad tai tarptautinės varžybos“, – teigia L. Zilporytė.