Kai sportas – kiekviename žingsnyje

Spalio 29-ąją 85 metų jubiliejų švenčiantis Janis Grinbergas išties yra Liepojoje gimęs latvis. Tiksliau – latvių savanorio Alberto Grinbergo ir į Liepoją su šeima iš Vilniaus krašto atvykusios Antaninos Galinis sūnus.

Bet sporto pasaulyje J. Grinbergas žinomas kaip Lietuvos atstovas. Jį neabejotinai būtų galima įrašyti į šalies rekordų knygą – vilnietis dirbo aštuoneriose vasaros ir vienose žiemos olimpinėse žaidynėse.

1972 m. Miunchene, 1976 m. Monrealyje, 1980 m. Maskvoje, 1984 m. Los Andžele, 1988 m. Seule, 1992 m. Barselonoje, 1996 m. Atlantoje ir 2000 m. Sidnėjuje J. Grinbergas buvo oficialus Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) atstovas. Be to, Maskvos olimpiadoje jam buvo patikėtos ir rankinio varžybų direktoriaus pareigos.

Į 1992-ųjų Albervilio žiemos žaidynes J. Grinbergas keliavo kaip Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) generalinis sekretorius. Tik 2004-ųjų Atėnų vasaros olimpiadoje jis sportininkų kovas jau galėjo stebėti kaip žiūrovas, nereikėjo galvoti apie darbus. 

 „Esu patenkintas savo gyvenimo ir likimu. Juk vaikystėje net sapnuoti negalėjau, koks įdomus jis bus. Žinoma, teko išgyventi ir įvairių pavojų karo bei pokario metais. Mintimis kartais grįžtu į tas, atrodytų, beviltiškas akimirkas ir iki šiol stebiuosi, kaip pavyko išsikapstyti. Neabejoju, kad daugeliu atvejų man padėjo sportas – ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai“, – prisipažino J. Grinbergas, per savo gyvenimą aplankęs net 56 valstybes.

Netrukus pasirodysiančioje Petro Čiočio parašytoje biografinėje knygoje „Janis Grinbergas. Sporto maestro“ apžvelgiamas Janio gyvenimas. Daugybę epizodų Janis prisimena kuo puikiausiai.

Kaip po latvių triumfo 1935 m. Europos krepšinio čempionate Liepojos vaikai puolė svaidyti kamuolį į statinės lanką, pritvirtintą prie medžio. Ir kaip krepšinis vėliau tapo Janio ilgos gyvenimo atkarpos neatsiejama dalimi, padėjusia pergyventi net karą.


Kaip prasidėjus karui ir Latviją okupavus vokiečiams jaunimas turėjo atlikti privalomuosius fizinius darbus, tad likdavo vis mažiau laiko sportuoti. „Pirmą vokiečių valdymo vasarą plušėjau miške, antrą – statybose, o trečiąją sporto klubas įtaisė mane dirbti mėsos kombinate“, – prisimena Janis.

Kaip Rygoje atsidūręs perspektyvus Liepojos sportininkas „Daugavieši“ komandoje rungtyniavo su Latvijos krepšinio legenda Janiu Graudiniu, o su vokiečių kareiviais žaidė rankinį.

Kaip 1944-ųjų rudenį J. Grinbergą su draugais, einančius iš treniruotės, sugavo specialusis vokiečių kareivių būrys, susodino į vagonus ir išvežė dirbti į Čekijos miestą Hradec Kralovę.

Kaip, sumažėjus vokiečių budrumui, Janis susipažino su krepšinį žaidžiančiais vietos gyventojais, pramoko čekų kalbos ir kartais pavirsdavo Jaromeržo „Stadion“ komandos žaidėju Janu Grinsky – taip jis būdavo įvardijamas rungtynių protokoluose.

Kaip iškart po karo persikėlė į Prahą, su vietos „Uncas“ krepšinio komanda tapo Čekijos čempionu, o vėliau net ėmė ją treniruoti. Savo patarimais padėjo ir Slovakijos čempionams „ŠK Bratislavos“ krepšininkams. O vėliau net pateko į čekų ir slovakų krepšinio vadovėlius.

Kaip ruošėsi tapti Čekoslovakijos krepšinio rinktinės nariu, bet grįžo į gimtinę. Savo pasirodymu nudžiugino tėvus, bet ilgai pas juos neužsibuvo – vėl iškeliavo į Rygą žaisti ir treniruoti.

Kaip 1949-aisiais meilė jį atviliojo į Lietuvą. Čia Janis tęsė krepšinio žaidėjo ir trenerio karjerą. Jis atrado viena ryškiausių Lietuvos krepšinio žvaigždžių tapusią Gražiną Tulevičiūtę. „1951-aisiais prie manęs, Kauno 3-iosios mergaičių gimnazijos dešimtokės, po krepšinio treniruotės priėjo vyriškis ir pasiūlė žaisti „Kauno audinių“ komandoje ir gauti atlyginimą. Sutikau ir tapau, ko gero, pirmąja sportininke Lietuvoje, kuriai už žaidimą buvo mokama“, – pirmą susitikimą su J. Grinbergu prisiminė G. Tulevičiūtė.

Kaip 1953-iaisiais buvo pakviestas į Vilnių ir, būdamas 28 metų, tapo LSSR kūno kultūros ir sporto komiteto (KKSK) krepšinio, tinklinio ir teniso valstybiniu treneriu.

Kaip 1954 m. vasarą KKSK gavo rekomendacinį SSRS sporto komiteto pranešimą, kad numatoma rengti rankinio 11 x 11 sąjungines varžybas. Kadangi Janis Latvijoje ir Čekoslovakijoje buvo žaidęs rankinį, KKSK vadovybė nutarė paskirti jį atsakingu ir už rankinio įdiegimą į šalies sportinį gyvenimą, ir už tolesnę šios sporto šakos raidą. Jau 1954-ųjų spalį Vilniuje buvo surengtas pirmasis Lietuvos rankinio taurės turnyras. Jį laimėjo komanda, kurios kapitonas buvo J. Grinbergas.

Kaip 1967-ųjų liepą sukūrė šeimą su savo auklėtine, viena geriausių to dešimtmečio Lietuvos rankininkių Roma Griniūte, nors žinojo, kad šios vedybos gali būti pražūtingos. Pasirodo, R. Griniūtė nuo mažens turėjo vadintis ne savo vardu ir tėvų pavarde, o giminaitės. Iš tikrųjų ji – Danutė Šapokaitė, žinomo istoriko Adolfo Šapokos, emigravusio iš Lietuvos, dukterėčia. Kai jos tėvus su šeima 1941 m. ištrėmė į Sibirą, mergaitė buvo visai maža. Motina su trimis vaikais iš tremties nelegaliai grįžo į Lietuvą 1946 metais. Bijodama, kad jų nesurastų, nesulaikytų ir dar griežčiau nenubaustų kaip besislapstančių tremtinių, Danutė gyveno turėdama pusseserės Ramutės Uršulės Griniūtės dokumentus. Taip abi mergaitės ir augo – turėdamos vienodus vardus ir pavardes, gimusios vieną dieną. Grinbergų šeimoje 1970 m. gimė sūnus Darius, po ketverių metų – Marius. Jie seka tėvų pėdomis – Marius yra sporto žurnalistas, o Darius savo gyvenimą nutarė skirti automobilių sporto varžybų organizavimui. Janio vaikaičiai irgi neatsilieka. Gabrielė dalyvauja jojimo varžybose, Gustas skina prizus kalnų slidinėjimo ir kartingo trasose. 2003 m. per savo 64-ąjį gimtadienį R. Grinbergienė mirė prie savo darbo stalo žurnalo „Ekstra“ redakcijoje.

Kaip vienu metu Janis buvo SSRS ir vyrų, ir moterų rankinio rinktinių treneris. Ir tuo pat metu dirbo KKSK valstybiniu treneriu.

Kaip 1964-ųjų pasaulio vyrų rankinio čempionate slapta leido bendrovei „Adidas“ padovanoti jos gamintus sportbačius sovietų rankininkams, o rinktinę lydėjusį KGB darbuotoją nutildė tos pačios bendrovės dovanomis. Vėliau ryšiai su „Adidas“ labai pravertė į olimpinę šeimą sugrįžusiems Lietuvos sportininkams.

Kaip 1970 m. pirmąkart apsilankė Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) būstinėje, kurios koridoriuose vėliau vaikščiojo beveik 40 metų. 1972-aisiais tapo IHF Teisėjų ir taisyklių komisijos nariu, buvo IHF atstovas net 19-oje vyrų ir moterų pasaulio čempionatų, devyneriose studentų pasaulio pirmenybėse ir keturiuose kariškių pasaulio čempionatuose, dalyvavo 18-oje IHF kongresų. Jis 21 kartą vadovavo kursams, kuriuose tarptautinę kategoriją įgijo daugiau kaip 250 teisėjų.

Kaip buvo tarp LTOK atkūrėjų ir vienas aktyviausių kovotojų už LTOK tarptautinį pripažinimą. 1991 m. rugsėjo 18 d. J. Grinbergas su LTOK prezidentu Artūru Poviliūnu ir viceprezidentu Gintautu Umaru Berlyne dalyvavo Tarptautinio olimpinio komiteto Vykdomojo komiteto posėdyje, kuris sugrąžino Baltijos šalis į olimpinę šeimą.

Kaip IHF dėl J. Grinbergo net keitė savo įstatus. Po Atlantos olimpinių žaidynių pagal tuomečius IHF įstatus J. Grinbergas privalėjo pasitraukti iš IHF, nes naujai kadencijai galėjo būti renkamas ne vyresnis nei 68 metų žmogus. J. Grinbergui tuomet buvo 71-i. Ne problema. Įstatai buvo pakeisti ir kartelė pakelta iki 72-ejų. 2000-aisiais susiklostė ta pati situacija. J. Grinbergas iš IHF sulaukė rašto, kuriame pareikšta viltis, kad jis ir toliau darbuosis IHF. Įstatai galėjo būti keičiami dar kartą. Tačiau tam sukliudė pats J. Grinbergas, į federaciją nusiuntęs prašymą, kad jo kandidatūra per artėjančius IHF komisijų rinkimus nebūtų svarstoma. Bet ir vėliau J.Grinbergas nenutolo nuo sporto, labai daug padėjo Lietuvos rankinio federacijai ir rinktinėms, iki šiol vaikšto į varžybas, suburia pas save teisėjus.
 

„Esu patenkintas savo gyvenimo ir likimu. Juk vaikystėje net sapnuoti negalėjau, koks įdomus jis bus. Žinoma, teko išgyventi ir įvairių pavojų karo bei pokario metais. Mintimis kartais grįžtu į tas, atrodytų, beviltiškas akimirkas ir iki šiol stebiuosi, kaip pavyko išsikapstyti. Neabejoju, kad daugeliu atvejų man padėjo sportas – ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai“
 

Janis Grinbergas. Gyvenimo kelias
Gimė 1925 m. spalio 29 d. Liepojoje (Latvija). Sąjunginės kategorijos krepšinio (1952), rankinio (1955), tarptautinės kategorijos rankinio (1959) teisėjas. Lietuvos (1963) ir SSRS (1965) nusipelnęs treneris. 1950 m. baigė Latvijos kūno kultūros institutą. 1948–1949 m. – Kauno universiteto treneris dėstytojas, 1949–1953 m. – „Kauno audinių“ krepšinio komandos žaidėjas, treneris, 1953–1957 m. – Kūno kultūros ir sporto komiteto krepšinio, tinklinio, teniso (iki 1955), 1953–1989 m. – rankinio valstybinis treneris. 1956–1964 m. treniravo SSRS moterų rankinio rinktinę, 1963–1970 m. – vyrų. Nuo 2000 m. – IHF garbės narys. 1989–1992 m. – LTOK generalinis sekretorius, nuo 2002 m. – garbės generalinis sekretorius, 1997–1998 m. – Lietuvos rankinio federacijos prezidentas, nuo 1998 m. – garbės prezidentas. Lietuvos olimpinės akademijos akademikas (2005).

Apdovanojimai: LTOK Garbės ženklas (1994), Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinas (2000), KKSD 2-ojo laipsnio ordinas „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2000), IOC Olimpinis ordinas (2002), KKSD 1-ojo laipsnio ordinas su grandine „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2005), LTOK Olimpinė žvaigždė (2005), IHF auksinis Garbės žiedas (2005), IHF Aukso ženklas (2007), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius (2008). Parašė knygas: „Mažojo rankinio taisyklės mergaitėms ir berniukams“ (2 d., 1975), „Esminės rankinio tarptautinių taisyklių naujovės“ (1982), „Rankinio gynybos sistemos“ (su kt., 1974, vok. k.), „Metodiniai nurodymai rankinio teisėjams“ (1997, išversta į 15 kalbų).