Į Pjongčango olimpines žaidynes nusitaikęs Karolis Dombrovskis pasiryžęs nutraukti Lietuvos biatlonininkų netaiklių šūvių tradiciją.
Lietuvos biatlonininkams neretai siekti aukštų vietų tarptautinėse varžybose sutrukdo netaiklūs šūviai. Žiemos sporto mėgėjai tikriausiai iki šiol nepamiršo sudrebėjusios Tomo Kaukėno rankos tada, kai, atrodė, 2014 m. Sočio olimpinių žaidynių medalis jau čia pat.
Bet kai šaudo taikliai, Lietuvos sportininkai niekuo nenusileidžia net labai tituluotiems varžovams.
Per šiemetį Europos biatlono čempionatą Lenkijoje 20 km distancijoje Karolis Dombrovskis iš 20 šūvių pataikė visus ir užėmė 16-ąją vietą tarp 114 biatlonininkų.
Dabar Lietuvos biatlonininkai visą dėmesį skirs kitąmet vyksiančioms Pjongčango olimpinėms žaidynėms. Pasibaigus atrankai paaiškėjo, kad olimpiadoje Pietų Korėjoje mūsų šalies garbę gins keturi biatlonininkai – po du vyrus ir moterys. Kas taps olimpinės rinktinės nariais, paaiškės tik prieš žaidynes.
Vienas pretendentų tapti olimpiečiu – 25 metų Karolis Dombrovskis. Bet vieta lėktuve į Pjongčangą jam dar tikrai negarantuota.
Kas lemia tavo sėkmę šaudykloje? – paklausėme K. Dombrovskio.
Taikliau šaudyti pradėjau praėjusiais metais, o šiemet taiklumas dar labiau pagerėjo. Prieš šių metų pasaulio čempionatą tarp biatlonininkų šaudymo reitinge buvau aukštai pakilęs. Patobulėjo mano šaudymo technika, pradėjau pasitikėti savo jėgomis, geriau susikaupti. Tą bandau pakartoti per kiekvienas varžybas.
Sportinį kelią pradėjai Nemenčinėje, kodėl pasirinkai būtent biatloną?
Viskas prasidėjo nuo mokyklos laikų, kai Nemenčinėje mokiausi Konstanto Parčevskio gimnazijoje. Buvau labai aktyvus, lankiau įvairius būrelius, vienas jų buvo sporto. Vasarą lankydavau lengvosios atletikos, o žiemą – slidinėjimo treniruotes. Kai baigdavosi mokslo metai, mums dar būdavo rengiamos poros savaičių treniruočių stovyklos.
Buvo galimybė kažkur išvažiuoti. Dažnai dalyvaudavome varžybose Lenkijoje, įvairiose žaidynėse, išvažiuodavome prie jūros. Vienas iš trenerių Romanas Mikelevičius man pasiūlė nuvažiuoti į biatlono varžybas Ignalinoje. Išbandžiau naują sporto šaką, tačiau negaliu teigti, kad iš karto tapau biatlonininku. Dalyvaudavau ir slidinėjimo varžybose.
Gal nuo ketvirtos ar penktos klasės mane pradėjo treniruoti buvęs puikus biatlonininkas, Vilniaus r. sporto mokyklos direktorius Marijanas Kačianovskis. Kai 2007 m. pradėjau dalyvauti biatlono varžybose, mano rezultatai darėsi geresni, greičiau įveikdavau slidinėjimo distanciją, taikliau šaudžiau.
2009 m. buvau pakviestas į Lietuvos biatlono rinktinės vasaros treniruočių stovyklą, o žiemą jau vykau į savo pirmąjį pasaulio jaunimo čempionatą Kanadoje. Debiutas buvo gana sėkmingas, atrodo, patekau į 20-uką.
Kai pradėjai sportuoti, Nemenčinėje nebuvo gerų sąlygų. Ar tai tavęs neatbaidė?
Mūsų sporto baze tapo trenerio M. Kačianovskio namai prie pat miško, kur jis įrengdavo slidinėjimo trasas. Jo namuose persirengdavome ir iškart – į trasą. Vasarą persirengdavome mokykloje. Tos sporto bazės neturėjome anksčiau, neturime ir dabar. Labai greitai buvo pastatyta nauja graži šaudykla, tačiau jau kuris laikas dėl įvairių priežasčių negaunama leidimo treniruotis ir tas objektas nenaudojamas.
Numatytas ir administracijos pastatas, bet jo statybos taip pat niekaip neprasideda. Tačiau prastos sąlygos neatbaidė mano noro tapti biatlonininku. Kai nuvažiuodavau į Lietuvos čempionatus Ignalinoje, matydavau biatlono rinktinės sportininkus, kurie vilkėdavo vienodą gražią Lietuvos rinktinės aprangą.

Labai norėjau tokios pačios aprangos: striukų, kelnių, kepuraitės. Mane tai labai skatino ir motyvavo siekti gerų rezultatų, kad taip pat gaučiau Lietuvos rinktinės sportinę aprangą. Ją gavau 2009 m., kai vykau į pasaulio jaunimo čempionatą Kanadoje, ir buvau labai pakylėtas, pasijutau visavertis komandos narys.
Vieną savo tikslą pasiekiau, o po čempionato atsirado jau kiti prioritetai – kaip gerinti rezultatus, kasmet tobulėti, patekti tarp geriausių planetos biatlonininkų.
Tau – 25-eri, ar tai pati branda biatlonininkui?
Kiekvienam sportininkui tai labai individualu. Vieni gerai pasirodo būdami 20-ies, kiti – vyresni. Šių metų pasaulio čempionu tapo 35-erių amerikietis. Kai subrendau kaip biatlonininkas, pajutau, kad reikia dar daugiau treniruotis.
Ar studijuoji?
Esu baigęs Vilniaus kolegijoje maitinimo organizavimą, o dabar noriu save realizuoti kaip sportininkas ir biatlonui atiduodu save visą. Nebūtų lengva mokytis ir profesionaliai sportuoti. Žinoma, įmanoma toliau studijuoti, tačiau mokslas nebūtų toks kokybiškas, jis nukentėtų. Kai kurie sugeba studijuoti per atstumą išvažiavę, tačiau tai tikrai sudėtinga.
Su T. Kaukėnu tapai Lietuvos rinktinės lyderiu, kokie dabar tavo tikslai?
Nepasakyčiau, kad esu įsiveržęs tarp lyderių, rezultatai rodo mano vietą. Kad esu vienas pajėgiausių – taip. Neužsibrėžiu sau tikslo tapti Lietuvos biatlono lyderiu, mano prioritetas – kuo geriau pasirodyti tarptautinėje arenoje. Sėkmingas man buvo šiemetis Europos čempionatas 20 km distancijoje – sugebėjau taikliai šaudyti, tačiau apmaudu, kad pirmą varžybų dieną slidės ne taip „dirbo“, kaip norėjosi, nebuvo gera savijauta – prieš Kalėdas susirgau, net praleidau pirmąjį Pasaulio taurės varžybų etapą.
Man trūko mėnesio iki visiško atsigavimo, per Europos čempionatą Lenkijoje pamažu artėjo gera sportinė forma. Neblogai sekėsi šliuožti sprinto distancijoje, bet uždirbtos trys baudos minutės šaudykloje sugriovė visus planus ir likau tik 54-as.
Prieš pat pasaulio čempionatą Austrijoje vėl apsirgau, apsinuodijau maistu. Visą savaitę negalėjau normaliai maitintis ir treniruotis. Su pasaulio čempionatu siejau nemažas viltis, deja, savęs negalėjau realizuoti 100 procentų. Nepaisant to, esu nusiteikęs gana kovingai, noriu patekti į savo pirmąsias olimpines žiemos žaidynes Pjongčange. Ir ne tik patekti, bet jose garbingai atstovauti Lietuvai. Su olimpinėmis trasomis kovo pradžioje jau susipažinau, ten vyko Pasaulio taurės septinto etapo varžybos.
Kurioje distancijoje labiausiai mėgsti lenktyniauti?
Galbūt labiausiai patinka persekiojimo lenktynės, pastaruoju metu šioje rungtyje man gana neblogai sekdavosi. Kartais šaudykloje net jaučiu pranašumą prieš varžovus, daugiau pasitikiu savimi ir galiu gerai sušaudyti.
Daug laiko leidi kartu su biatlonininke Gabriele Leščinskaite, ar jūs esate pora?
Važinėdami po treniruočių stovyklas ir varžybas, kritome vienas kitam į akį. Su Gabriele esame puikūs draugai nuo 2011 m., o rimtai pradėjome draugauti prieš pusantrų metų.