Rekordininkės siekis – padėti sportininkams

Dabar Vilniaus Ozo gimnazijoje dvyliktą klasę lankanti trenerio Jurdano Radžiaus auklėtinė Agnė Jonkutė prieš penkerius metus į Vilnių atvažiavo iš Žagarės (Joniškio r.).

Šiemet sportininkė tikisi dalyvauti Europos jaunimo čempionate Italijoje disko metimo ir rutulio stūmimo rungtyse.

„Šią vasarą 4 kg rutulį norėčiau nustumti už 15 m ribos, o pats didžiausias tikslas – kažką laimėti čempionate. Šie metai man ypač sunkūs ir atsakingi: baigsiu gimnaziją ir Vilniaus universitete noriu studijuoti kineziterapiją. Jeigu nepavyktų patekti į olimpines žaidynes, tai, baigusi universitetą, norėčiau padėti sportininkams įgyvendinti savo svajones“, - sako įvairaus amžiau grupių rutulio stūmimo ir disko metimo Lietuvos rekordininkėA. Jonkutė. 

Ne, lankiau tinklinio, krepšinio pratybas, žaidžiau kvadratą. Treneris Evaldas Keršys man pasiūlė pabandyti dar ir lengvąją atletiką. Pabandžiau, patiko. Nusprendėme stumdyti rutulį ir mėtyti diską, šios rungtys man geriausiai patiko.   

Mano tėtis, būdamas pakankamai jaunas, tapo SSRS jojimo čempionu, vėliau sėkmingai dirbo treneriu.  Jis yra iš didesnės šeimos, turi tris seseris ir septynis brolius, iš jų keturi ar penki buvo jojikai. Man buvo įdomu žiūrėti jojimo varžybas, prižiūrėti žirgus, žavėjausi jų grožiu. Tačiau tapti jojike nepanorau.
 

Patinka tos sporto šakos, kuriose pati esi atsakinga už save. Nežinau, gal tėtis ir buvo nusiminęs, jog nepratęsiau šeimos tradicijos, tačiau jis džiaugiasi, jog pasirinkau rutulio stūmimą ir disko metimą ir dabar laukia, kada pasieksiu dar svaresnių pergalių. 

Ne, neturime. Jeigu sėsčiau ant žirgo, tikriausiai, nukrisčiau. Ant žirgo sėdėjau, kai buvau maža.  

Treneris Jurdanas Radžius, kuris į mane atkreipė dėmesį per vienas iš zoninių varžybų. Tada man buvo trylika metų. Atvažiavau į Vilnių, aštuntą klasę lankiau Žygimanto Augusto pagrindinėje mokykloje ir treniravausi. Gana sunkūs man buvo pirmieji du-trys mėnesiai.  Į mokyklą ir treniruotes vienus metus tekdavo eiti pėsčiomis po kilometrą ar daugiau. 

Gydžiausi pėdikaulio traumą ir negalėjau atlikti testo, parodančio sportininko pajėgumą. Pakibau ant plauko. Tačiau treneriui J. Radžiui pavyko įtikinti valdžią, kad galiu kažką pasiekti, jis prisiėmė visą atsakomybę ir devintą klasę jau lankiau Ozo gimnazijoje. Į Vilnių netrukus atvažiavo gyventi ir mano sesuo, buvau ne viena, pasidarė lengviau. Dabar gyvenu Lietuvos olimpinio sporto centro bendrabutyje. 

Ne tas žodis, užėmiau pačias skaudžiausias vietas. Praėjusiais metais per Lietuvos suaugusiųjų čempionatą disko metimo sektoriuje irgi buvau ketvirta. Manau, kad šiais metais „ketvertukai“ manęs nepersekios.  

Mesti diską kažkiek lengviau, nes ne tokia didelė konkurencija. Tačiau man patinka ir diskas, ir rutulys, todėl nė vienos rungties nenorėčiau išskirti. Kadangi žiemą varžybų programoje nebūna disko metimo, tai stumdau rutulį. 

Dvylikos, keturiolikos, penkiolikos ir septyniolikos metų grupių šalies rekordai. 

Mokausi pakankamai gerai, vidurkis yra 7,5-8. Kol kas viską pavyksta suderinti, tačiau artėja egzaminai, kažką reikės keisti, gal kažkiek nukentės sportas. 
 

Kineziterapija - mano vienas didžiausių pomėgių. Domiuosi viskuo, kas tik padeda žmogui atsistatyti. Bendradarbiauju su kineziterapeutais, kurie man padeda sustiprinti raumenis ar  atsistatyti, išvengti traumų. Stebiuosi, kaip jie tai sugeba daryti – žino, kuriam žmogui koks būtent pratimas padės, o kuriam ne.    

Nedažnai. Dažniau tėvai atvažiuoja į Vilnių. Kada dalyvauju varžybose, tarkime,  Šiauliuose ar Palangoje, jie atvažioja pasižiūrėti mano startų, manęs palaikyti.