Per žingsnį nuo olimpinių žaidynių buvęs Ričardas Rekstas pasirinko fizinio rengimo trenerio kelią. Jis dirba ir su mėgėjais, ir su sporto žvaigždėmis.
Trenerių Kastyčio Pavilonio ir Juzefo Romankovo auklėtinis Ričardas Rekstas buvo talentingas Lietuvos sportinio ėjimo meistras. Gerų fizinių duomenų sportininkas bandė jėgas įvairiose distancijose, kol galop pasirinko 50 km nuotolį. Įvykdė olimpininį B normatyvą į Londono olimpines žaidynes, minutės pritruko ir į Pekino olimpines žaidynes. 2014-aisiais atstovavo šaliai Europos lengvosios atletikos čempionate Ciūriche.
Sportinio ėjimo specialistai tikėjo, kad pagaliau trečias kartas nemeluos, ir R. Rekstas pagaliau įgyvendins savo svajonę – iškovos teisę dalyvauti Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.
Tačiau 2015-aisiais vilniečio jau nematėme rungtyniaujančio ėjimo takelyje. Bet jis iš sporto nepasitraukė.
Pradėjo dirbti bendro fizinio parengimo treneriu ir toliau bendrauja su ėjikais, kitų sporto šakų atstovais bei žmonėmis, kurie turi sveikatos problemų ir nori ją stiprinti.
Ar tavo gyvenime buvo tik sportinis ėjimas?, - paklausiau R. Reksto
Ne, iš pradžių apie dešimt metų bėgiojau. Mano pirmasis treneris - dabar jau šviesaus atminimo Leonidas Šepelevičius.
Bėgiojau 100 m ir 200 m distancijas, bandžiau šokinėti į tolį. Kai jis išėjo į pensiją, mane pastebėjo trenerė Irena Jefimova. Pradėjau bėgioti vidutinius ir ilguosius nuotolius, 3000 m su kliūtimis. Pamažu pradėjo gerėti rezultatai, bet ne taip, kaip norėjosi.
2006-aisiais pradėjau domėtis sportiniu ėjimu, susidraugavau su treneriais Juzefu Romankovu ir Kastyčiu Paviloniu. Jie man pasiūlė pabandyti šią rungtį. Pabandžiau – patiko. Pasitariau su trenere I. Jefimova ir ėjimo treneriais, ką toliau daryti. Nusprendėme likti sportiniame ėjime.
Ir kaip sekėsi?
Ėjimo takelyje praleidau dešimt metų. Išbandžiau visas rungtis, pradedant 3 km ir baigiant 50 km nuotoliu.
10 km distancijoje tarp jaunimo U23 grupės ėjikų pasiekiau antrą rezultatą Europoje uždaruose patalpuose – 40 min. 47 sek.
Labai nustebau, kai 2007 metais, pirmą sykį eidamas 50 km nuotolį, įvykdžiau pasaulio čempionato B normatyvą, o iki Pekino olimpinių žaidynių normatyvo pritruko tik minutės.
Tačiau į pasaulio čempionatą nevažiavau, nes A normatyvus buvo įvykdę Donatas ir Darius Škarnuliai bei Tadas Šuškevičius.
Į Londono olimpines žaidynes irgi nenuvažiavau: mes trise – Tadas Šuškevičius, Tomas Gaidamavičius ir aš buvome įvykdę B normatyvus, tačiau geriausią rezultatą buvo pasiekęs Tadas, kuris ir pelnė teisę dalyvauti Londone.
Savo išsvajotos olimpiados taip ir nesulaukiau, 2015-aisiais atsisveikinau su didžiuoju sportu.
Kodėl taip staiga nutrūko tavo sportinė karjera?
2014-aisiais per Europos lengvosios atletikos čempionatą Ciūriche dėl klubo traumos nebaigiau 50 km distancijos. Trauma privertė mėnesį-pusantro pailsėti. Sugrįžęs į ėjimo takelį, pamažu pradėjau didinti treniruočių krūvius ir trauma vėl atsinaujino.
Lietuvos olimpinio sporto centro gydytojai stengėsi mane išgydyti, bet nepavyko. Medikų verdiktas buvo griežtas: reikalingas poilsis.
Nutariau metus praleisti, pailsėti ir vėl sugrįžti. Tačiau tas poilsis tęsiasi iki dabar. Dar aktyviai sportuodamas domėjausi fiziniu parengimu, todėl nusprendžiau rimčiau save išbandyti šioje srityje. Dabar žmonėms padedu stiprėti fiziškai ir mesti svorį.
Ar buvo sunku skirtis su didžiuoju sportu?
Buvo sunku psichologiškai. Jau po kelių dienų kūnas pradėjo reikalauti fizinio krūvio. Pirmaisiais metais dar sapnavosi treniruotės ir varžybos, trūko adrenalino.

Kada sulaukei pirmųjų klientų dirbdamas fizinio parengimo treneriu?
Dar aktyviai sportuodamas 2014-ųjų pabaigoje jau pradėjau dirbti su keliais žmonėmis. Viskas prasidėjo nuo to, kai per vieną treniruotę atėjo tėvas su sūnumi ir paprašė, kad kažkuris iš trenerių padėtų jo vaikui sustiprėti.
Su tuo berniuku pradėjau dirbti, po kiek laiko atėjo dar keli, o paskui – dar daugiau. Dabar turiu 70 klientų ratą, kurie visi kartu, žinoma, neateina.
Lengvosios atletikos manieže esančioje salėje su vienais dirbu rytais, su kitais – po pietų, su trečiais – vakarais, o su ketvirtais – savaitgaliais.
Dirbant su grupe, yra 12 treniruočių, kurias galima išnaudoti per vieną ar du mėnesius. Vyksta ir individualios treniruotės.
Neseniai mėnesį teko padirbėti su Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkais Vytautu Lukša ir Darvydu Šernu, kurie stiprėjo fiziškai. Lūkesčiai pasiteisino, vyrukai rodo puikią fizinę formą, pelno ivarčius draugiškuose rungtynėse. Šiuo metu jie kartu su komanda treniruojasi Turkijoje.
Ateina talentingų jaunųjų krepšininkų, stengiuosi padėti vienam kitam lengvaatlečiui.
Koks lankytojų amžius?
Įvairus. Jauniausiam klientui - 15 metų, o vyriausiajai buvo 70. Tarp lankytojų ypač populiarūs TRX diržai, kurie verčia dirbti visus kūno raumenis, o ypač stiprina vidinius raumenis.
Šiaip jau remiuosi paprasta kūno kultūra, nieko stebuklingo nėra. Esu baigęs Lietuvos edukologijos universitetą, turiu bakalauro diplomą.
Kai važinėdavau su Lietuvos ėjimo rinktine, su mumis ne visada galėdavo būti masažuotojas. Kartu su ėjike Neringa Aidietyte 2013-aisiais baigiau masažo kursus, per treniruočių stovyklas ir varžybas kartais pamasažuodavome Tadą Šuškevičių.
Stengiuosi tobulėti, sukaupti kuo daugiau žinių. Dalyvauju įvairiuose seminaruose: 2015–aisiais buvau konferencijoje Barselonoje, o 2016-aisiais – Prahoje.
Dalyvaujant didžiulei auditorijai, paskaitas skaitė pasaulinio garso mitybos specialistai - septyniskart geriausias Amerikos daktaras Davidas Heberis bei Nobelio premijos laureatas Louisas Ignarro.
Turi daug draugų užsienyje, ar negalvoji į ten kelti sparnų?
Pasiūlymų jau gavau, tačiau nenoriu nuo nieko priklausyti, prie nieko prisirišti. Turiu gyvenimo draugę šuolininkę į tolį Akvilę Šimkutę, kuri praėjusiais metais iš Šiaulių atvažiavo į Vilnių studijuoti. Taip su ja ir susipažinome.
Esu labai patekintas tuo, ką darau. Į darbą einu kaip į šventę. Kai tvirčiau atsistosiu ant kojų, mano tikslas – turėti savo studiją.
Kai žmogus su savo problemomis ateina pas tave, nuo ko pradedi?
Pirmiausiai išmatuoju jo visą kūną, pasižiūru jo riebalų ir raumenų santykį, kaulo masės skysčius, biologinį amžių.
Atsižvelgdamas į tai, sudarau mitybos programą. Dirbu su specialiais maisto papildais ir pakaitalais, ląsteline mityba – tai yra subalansuoti kokteiliai, kuriais pakeičiame pusryčius bei vakarienę.
Jų dėka žmogus numeta svorį. Tuose kokteiliuose – visi mikro ir makro elementai, baltymai, maistinės medžiagos. Kaip aš sakau, tai maistas stiklinėje, kuriame vos 200 kalorijų.
Glaudžiai bendradarbiauju su „Herbalife“, kuri kažkada buvo mano rėmėja, o kai baigiau savo sportinę karjerą - su ja pradėjau dirbti.
„Herbalife“ veidas – penkis kartus geriausias pasaulio futbolininkas Cristiano Ronaldas.
„Herbalife“ produkciją gauname iš Rygos, kuri aptarnauja Baltijos šalis, o aš esu tos bendrovės nepriklausomas partneris.
„Herbalife“ pagalba mano grupėje yra žmonių, kurie numetė svorio po 30-40 kg. Mitybą derinu su sportu, kadangi sportas be mitybos jokios naudos neduoda, metant svorį. Visa esmė yra mityba.
Jeigu žmogus daug sportuos, o valgys irgi daug - kas iš to. Jeigu suvalgys daugiau kalorijų nei sudegins, priaugs svorio.
Tarkime, mano pusryčiai prasideda nuo subalansuoto kokteilio, kuris suteikia jėgų ir esu sotus.
Per pietus dažniausiai valgau vištieną ir kuo daugiau daržovių, o vakare – vėlgi išgeriu kokteilį.
Ar išliko nostalgija sportiniam ėjimui?
Išliko. Vis bandau įtikinti save, jog galutinio taško dar nepadėjau. Gal ateis diena, kai truputėlį ir daugiau pajudėsiu.
Juk kaip ėjikas, esu jaunas, man – 29-eri. Būdami žymiai vyresnio amžiaus ėjikai dar gerina pasaulio rekordus.
Dažnai pabendrauju su savo treneriais Juzefu Romankovu ir Kastyčiu Paviloniu, per Lietuvos jaunučių lengvosios atletikos čempionatą netgi teisėjavau ėjikų kovoms.
Lankausi įvairiose sportinio ėjimo varžybose, seku mūsų ėjikų startus. Gal but savo ateitį susiesiu ir su sportiniu ėjimu.