Nepamirštamos olimpinės emocijos

Iš Lietuvos žiemos sporto sostinės Ignalinos kilęs 27 metų Modestas Vaičiulis pirmąsyk olimpiečio duonos paragavo dar 2010-aisiais Vankuveryje. Tada kartu su Mantu Strolia komandų sprinto varžybose užėmė 18 vietą, o asmeninėse sprinto liko 54-tas. 

Dabar M.Vaičiulis – vyriausias ir daugiausia pasiekęs Lietuvos slidinėjimo rinktinės narys. Kelią į 2018 m. Pjongčango olimpines žaidynes ignaliniečiui gali užkirsti tik netikėtumas, nes pagal rezultatus namie jis konkurentų neturi. Tačiau skaudi patirtis tarsi įspėja, kad iš anksto džiaugtis artėjančia olimpine kelione nevertėtų. Beveik trejus metus iš aktyvios sportinės karjeros slidininkui išbraukė staiga užklupusi Laimo liga. Ji palaidojo ir svajonę startuoti Sočio olimpinėse žaidynėse. Sportuoti visa jėga M.Vaičiulis vėl pradėjo tik užpernai.

2015 m. pasaulio taurės varžybų etape Italijoje sportininkas pasiekė geriausią šio dešimtmečio Lietuvos slidinėjimo rezultatą – pelnė 54,05 Tarptautinės slidinėjimo federacijos (FIS) taško. Šie taškai yra pagrindinis kriterijus, objektyviai nustatantis sportininko pajėgumą, ir itin svarbus rodiklis olimpinėje atrankoje. Taškai skaičiuojami pagal atsilikimą nuo lyderio ir kelis kitus parametrus. Kuo mažiau FIS taškų – tuo geriau. Pernai Armėnijoje M.Vaičiulis dar sykį pagerino asmeninį rekordą, pelnydamas 50,17 FIS taško.

Šį sezoną skinti apdovanojimus M.Vaičiulis pradėjo dar vasarą – rugpjūčio 13 d. Maduonoje (Latvija) iškovojo trečią vietą riedslidžių pasaulio taurės varžybų etapo sprinto rungtyje. Pirmasis išbandymas ant sniego šį sezoną laukė lapkričio pradžioje FIS varžybose Suomijoje. Šioje šalyje lapkričio pabaigoje M.Vaičiulis jėgas išmėgino ir pirmajame pasaulio taurės varžybų etape, kurį įveikė 86-tas tarp 94 dalyvių. 

„Šiek tiek peršalau, kosėjau. Be to, pirmą kartą gyvenime kelias sekundes pavėlavau į startą. Visa tai susidėjo ir rezultatas buvo prastas. Nepasisekė ir antrajame pasaulio taurės etape Šveicarijoje“, – apgailestauja slidininkas kalbėdamas su LTOk žurnalo „Olimpinė panorama“ korespondentu.

Lapkritį ir gruodį M.Vaičiulis kone kiekvieną savaitgalį bandė jėgas tarptautinėse varžybose, o po treniruočių stovyklos Ignalinoje nesunkiai apgynė Lietuvos sprinto čempiono titulą sausio 7–8 d. Latvijoje surengtose mūsų šalies pirmenybėse.

Dar buvo per anksti. Sniego paklotė buvo per plona – apie 5 cm. Gruodžio pabaigoje Ignalinoje pirmą kartą Lietuvos istorijoje turėjo vykti FIS slidinėjimo varžybos, bet ir jas dėl netinkamo oro teko perkelti į sausio antrąją pusę.
 

Smagu, kad pagaliau FIS varžybas galime rengti ir Lietuvoje, nes buvome vieni paskutiniųjų Europoje, neturėję FIS reikalavimus atitinkančios trasos. Dabar bus galima taškus rinkti ir namie. Jaunimui tai nemažas stimulas – tarptautinės varžybos, galimybė gauti FIS taškų. 

Jaunimo mūsų sporte trūksta. Dėl to turbūt labiausiai kaltos lietuviškos žiemos. Dirbtinio sniego lygumų trasose pagamina tik Ignalinoje. Bet vakarais jose dažnai net apšvietimas neįjungtas. Palyginti su Latvija, skirtumas milžiniškas. Ten vos sutemsta – iškart jungia šviesas. Suvažiuoja šeimos, mokyklos, darželiai, klubų komandos ir slidinėja iki vėlaus vakaro. O Ignalinoje per dvejus metus gal tik kartą mačiau apšviestą lygumų slidinėjimo trasą.

Ne. Šiuo atveju labai svarbus šeimos palaikymas, tradicijos. Mano pirmoji trenerė buvo mama, daugkartinė Lietuvos čempionė ir prizininkė Dalia Vaičiulienė. Dabar ją jau pralenkiau pasiekimais. Lietuvoje dažnai ilgiausiai slidinėjimo sporte išlieka trenerių vaikai. Dauguma kitų sportuoja iki dvyliktos klasės. Po to prasideda studijos ar darbai ir sportui laiko nelieka.  

Vieną kartą vaikystėje bandžiau šaudyti, neblogai sekėsi ir treneriai mane pastebėjo, bet niekada neturėjau minčių keisti sporto šaką.

Pirmieji sugrįžimo metai buvo sunkoki, tikrai atrodžiau prasčiau. Pernai jau atsirado stabilumas. Per penkis pasaulio taurės etapus rinkau mažiau nei po 90 FIS taškų, sezonas buvo neblogas. Šiemet sezono pradžia nebuvo sėkminga, bet po truputį įsivažiuoju. 

Esu sukurtas trumpesniems nuotoliams, kur svarbiausios savybės – aštrumas, greitis, staigumas, jėga. Kiti mūsų vaikinai šliuožia 10 ar 15 km. Aš irgi galiu varžytis tokiose distancijose, bet tik Lietuvos lygiu.


 

Šiuo metu – taip. Per stovyklas ir varžybas gauname maistpinigių. Šiek tiek lieka. Iš to ir gyvenu. Likus metams iki olimpinių žaidynių finansavimas pagerėja, o kitus trejus metus padėtis būna prastesnė. 
 

Kai bandžiau atsigauti po Laimo ligos, negalėjau rimtai sportuoti. Baigiau Lietuvos edukologijos universitetą, beveik trejus metus dirbau kūno kultūros mokytoju Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centro Ignalinos skyriuje. Ir nors mokykla buvo sudariusi sąlygas vykti į treniruočių stovyklas, suderinti profesionalų sportą ir darbą buvo per sunku. Dabar pagrindinis ir vienintelis darbas – slidinėjimas. 

Svarbiausias startas – vasario pabaigoje Lahtyje vyksiantis pasaulio čempionatas. Laukia ir keli pasaulio taurės etapai, kuriuose galėsiu dalyvauti – ne visuose būna sprinto rungtis.
 

Ji jau prasidėjo. Dar vasarą, kai vyko pirmosios FIS varžybos Australijoje ir Amerikoje. Bet rimta atranka prasideda nuo lapkričio, kai Europoje startuoja FIS varžybos, kuriose galima rinkti taškus. Pagal juos ir skirstomos olimpinės kvotos. Manau, kad Pjongčange slidinėjimo varžybose Lietuvai atstovaus du vaikinai ir viena mergina – neturėtų būti labai sunku surinkti reikiamą taškų vidurkį.

Labai laukiau Sočio, nes jau Vankuveryje žibėjo akys, nors ten nepavyko pasiekti įspūdingų rezultatų – pasirodėme pagal galimybes. Dalyvavimas olimpinėse žaidynėse suteikia daug gerų emocijų. Net jei rezultatai kartoki. Tikrai juntama ta olimpinė dvasia, ten viskas kitaip nei kitose varžybose.

Kol kas ne. Bet planuojame vykti į Pjongčangą, ten vasario pradžioje vyks varžybos. Bus savotiška žvalgyba.
 

Judesiai panašūs ir vasarą, ir žiemą. Šiek tiek keičiasi stovėsena, nes ant riedslidžių būni aukščiau nei ant slidžių. Nors tikrųjų riedutininkų technika labai skiriasi. 
 

Birželį jau stovime ant riedučių. Ir taip dažniausiai iki spalio. Tiesa, šiemet spalį jau stovėjome ant slidžių. Tai priklauso nuo galimybių – užpernai visą spalį namie praleidome. Ant sniego būname truputį ilgiau – nuo spalio iki kovo.  

Nelabai. Ir praėjusį pavasarį buvo galimybė išvažiuoti, tačiau mano draugė dar mokėsi tuo metu, o vienam keliauti nesinorėjo. 
 

Ilsiuosi – žvejoju, grybauju. Lengvai pasitreniruoju. Pažaidžiu futbolą, pasivažinėju dviračiu. Labiausiai patinka žvejoti. Ir vasarą, ir žiemą. Didžiausią laimikį esu pagavęs vasarą – 8 kg svorio lydeką. Tai mano gyvenimo žuvis. Pagavau iš valties su spiningu. Tada man buvo gal 15 metų.

Turiu savo „Facebook“ paskyrą, pasižvalgau, išvykus į užsienį tai geriausia bendravimo priemonė. Bet negyvenu tinkle. Dabar ten pasidarė savotiškas šiukšlynas, visi rašo ir kelia bet ką.