Tikisi geriausio, ruošiasi blogiausiam

27 metų šiaulietė Vilma Rimšaitė šių metų atvirajame Europos mažųjų dviračių kroso (BMX) čempionate užėmė dešimtąją vietą, pasaulio čempionato kruizerių klasėje laimėjo bronzą, o olimpinės rungties įskaitoje liko aštuoniolikta. Spalio pradžioje Prancūzijoje vykusiosios varžybos V.Rimšaitei buvo paskutinės šiais metais. UCI pasaulio reitinge dviratininkė žengia aštuonioliktoje pozicijoje.

Vilma, kaip vertini 2010 metų sezoną?

Sezonas nebuvo blogas. Mano fizinė forma ir technika, lyginant su ankstesniais metais, yra patobulėjusi. Tai džiugina. Pats važiavimas buvo daug geresnis, nors rezultatai to gal ir neparodė. Tai sportas, kuriame daug dalykų lemia – ir sekundės dalys, ir savijauta varžybų dieną, ir taip toliau. Rezultatai šiais metais dažnai tikrai netenkino, nors žinau, kad esu pajėgi.

Pasirodymą pasaulio čempionate taip pat galima vertinti dviprasmiškai – ir gerai, ir blogai. Olimpinėje disciplinoje savo važiavimu likau patenkinta, nors rezultatas vėl gi neparodė to, ką aš iš tikrųjų galiu. Neolimpinėje – kruizerių – klasėje užėmiau trečią vietą, aplenkdama ir merginas, kurios važiavo olimpinės disciplinos finale.

Beje, kruizerių finale per pusę dviračio pirmavau, bet paskutiniuose kalneliuose per aukštai šokau. Trūksta technikos, pagrindinės konkurentės galbūt žemiau šoka,  ir tai joms suteikia pranašumą. Kai šoki per aukštai, prarandi greitį, laiką, tad taip ir gavosi, kad likau trečia.

Paaiškink, kuo skiriasi važiavimai olimpinėje ir kruizerių klasėje?

Pagrindinis techninis skirtumas – ratų dydis. Kruizerinių dviračių ratų skersmuo yra 4 coliais didesnis, su šiais dviračiais lengviau šokti, greitis didesnis. Vis dėlto šie metai buvo paskutiniai, kai profesionaliems BMX dviratininkams buvo rengiamos varžybos dviejose klasėse, nuo kitų metų liks tik olimpinė disciplina.

Kodėl? Tiesiog nori padaryti BMX sportą dar profesionalesnį. Jaunučiams, jauniams, mėgėjams kruizerių klasės varžybos išliks, bet mums, profesionalams – ne. Tiesą sakant, galbūt ir nėra didelės prasmės rengti varžybas atskirose klasėse, nes dauguma sportininkų važiuoja tie patys.

Ar tau tai paranku?

Šioks toks skirtumas yra. Važiuojant kruizerių klasėje paprastai jaučiu mažiau streso, mažesnį psichologinį spaudimą. Galiu važiuoti taip, kaip iš tikrųjų galiu. Olimpinėje disciplinoje visuomet jaučiu įtampą, nes reikia rinkti taškus kovojant dėl olimpinio kelialapio ar tiesiog todėl, kad šie rezultatai labiau vertinami.

Be abejo, per tiek metų esu įpratusi prie tos įtampos, bet vistiek – aš atvažiuoju visiškai viena, kai dauguma varžovių, pavyzdžiui, olandės, amerikietės, su  pilnomis komandomis. Jos gali jaustis ramiau, nes žino, kad joms už nugaros yra treneriai, medikai, masažuotojai, techniniai darbuotojai. Po kiekvieno važiavimo gauna patarimus, ką keisti, ką daryti, o aš viską turiu daryti viena. Todėl manau, kad, esant tokioms sąlygoms, mano rezultatai ir važiavimas yra labai geras.

Daug elitinių Lietuvos sportininkų sulaukia pasiūlymų priimti kitų šalių pilietybes ir gauti idealias treniruočių sąlygas. Ar tau yra tekę susidurti su pasiūlymais atstovauti kitai šaliai?

BMX sporte konkurencija labai didelė ir beveik visos šalys, kiek aktyviau praktikuojančios šią sporto šaką, turi komandas ir užsieniečių nelabai nori įsileisti. Netgi latvių olimpiniam čempionui Mariui Štrombergui, pasirašusiam kontraktą JAV, tenka ilgai laukti, kol amerikiečiai jį priims tarsi savą. Aišku, Amerikoje vyrų BMX'ininkų lygis visuomet buvo ir yra labai aukštas, gal todėl patys amerikiečiai užsieniečius labai ignoruoja, nebendrauja. Maris Amerikoje gyvena antrus metus ir tik dabar jį pradeda kviesti į varžybas, su juo skaitytis. Žinau, kad specialiai iš Latvijos pas jį važiuodavo dviratininkai, kad jis turėtų su kuo treniruotis. Taigi ir pilietybėmis mūsų sporte nėra švaistomasi.

Šiemet neatstovavai jokiam klubui, ar turi tokių planų kitiems metams?

2011 metais atstovausiu Prancūzijos klubui. Tai netoli Nanto įsikūręs klubas „Pays de la Loire“, kuris varžosi Prancūzijos moterų Elito grupės varžybose.  Klubinės varžybos prancūzams yra labai svarbios, nes nuo klubų rezultatų priklauso finansavimas ir panašūs dalykai, todėl lygis Prancūzijoje išties labai aukštas. Tikrai retoje šalyje yra taip išvystyta klubinė sistema kaip Prancūzijoje. Ten BMX'ininkų yra apie 10 tūkstančių - tai yra labai daug lyginant su kitų šalių BMX mastais. Manau, man bus naudinga ten varžytis.

Kaip pasikeitė pats BMX sportas nuo tada, kai pradėjai šia sporto šaka užsiiminėti?

Labai pasikeitė. Tiek trasos, tiek dviračiai, tiek požiūris. Iš tokio visiškai mėgėjiško sporto BMX tapo labai labai profesionaliu sportu. Tai labai sunki sporto šaka, nes viskas susideda į detales,  ypač į technines: į šuolio, starto, mynimo, važiavimo techniką... Tuose techninius elementus tapo labai sunku perprasti. Ko gero tai ir yra sunkiausia šiame sporte.

Taip pat labai pasikeitė trasos. Atsirado trasų su labai dideliais kalnais, kurių negali nešokti. Tie pokyčiai – ir dėl žiūrovų, ir dėl to, kad patiems sportininkams įdomiau. Nes patys sportininkai labai patobulėję, ir neužtenka vien greitai važiuoti. Privalai mokėti šokti per kalniukus, jei to nemoki – gali net nevažiuoti į varžybas.  Tie pokyčiai nuolat skatina, stumia tobulėti.

Prieš tai, kalbėdama apie pasirodymą pasaulio čempionate, minėjai, kad varžovėms nusileidai būtent šuoliuose. Ar tai yra tavo silpnoji vieta?

Nesakyčiau, kad silpnoji. Tiesiog Lietuvoje yra tik viena normali BMX trasa Šiauliuose, ir ten tie kalniukai jau per maži, per lengvi. Nors trasa nauja, pastatyta prieš porą  metų, bet per tuos keletą metų BMX sporte labai daug kas pasikeitė. Kaip sakiau, atsirado trasų tikrai su dideliais kalnais, ir tam, kad sėkmingai juos pravažiuotum varžybose, reikia turėti ir kur treniruotis panašiomis sąlygomis. Dabartinė Šiaulių trasa tikrai gera, bet kalniukai per maži.



Negarbinga kova BMX dviračių varžybose dažna?

Pakankamai dažna. Tai neišvengiama, vos ne kiekviename važiavime būna tam tikrų pasistumdymų. Ypač viražuose ar starto metu.

Tenka būti susistumdymų iniciatore?

Jei tu to nedarai, tau kažkas padarys (šypsosi). Negaliu sakyti, kad man tai nepatinka. Tiesą sakant, tie pasistumdymai yra tarsi leidžiami. Tik paskutinėje tiesiojoje negalima blokuoti, turi važiuoti tiesiai. Diskvalifikacijų būna labai mažai, nebent labai akivaizdžiai viską darai. Ar yra tekę pačiai nukentėti? Skaudžiai – ne. Gal todėl, kad aš verčiau pristabdau ir prarandu vieną kitą poziciją, nei rizikuoju ir po to gydausi žaizdas, kaulų lūžius. Turiu dideli savisaugos instinktą. Aišku, mėlynių šiame sporte neišvengsi – tai kasdienybė.

Pastaraisiais metais jaučiams tam tikras dviračių bumas, vis daugiau žmonių net ir didžiuosiuose miestuose pradeda aktyviau važinėti dviračiais? Ar šis augantis populiarumas įtakoja ir BMX dviračių sporto masiškumą?

Nelabai. Bent jau Šiauliuose. Netgi nepasakyčiau, kad Šauliuose apskritai yra tas dviračių bumas, kas žmonės pradeda daugiau važinėti dviračiais ir panašiai. Vilniuje – taip. Todėl ne kartą sakiau, kad jei Vilniuje atsirastų BMX trasa, mūsų sportui tai būtu labai didelis postūmis. Vilniuje labai didelis potencialas, žmonės čia daug imlesni naujovėms, domisi jomis, tik nėra sąlygų. Įrengė prie Baltojo tilto rampą. Pažiūrėkite, kaip ji nusidėvėjusi, ir tai gerai – reiškia, kažkas ten važinėja, žmonėms įdomu. 

Žinau, kad daug metų kalbama apie tai, kad Vilniuje atsirastų BMX trasa. Maždaug prieš penkerius metus lyg ir buvo paskirtas žemės plotas, bet galiausiai ten pastatė uždarą teniso aikštyną. Jei ir būna planų, pasikeičia valdžia ir viskas nuplaukia. Tada vėl iš naujo tenka kalbėti. Nenorime didelės trasos, galima pradėti ir nuo mažų dalykų.

Ar baigusi karjerą planuoji užsiimti trenerės veikla?

Ne, ne... Gal galėčiau kaip papildoma veikla, bet nėra perspektyvos... Apskritai nemėgstu planuoti toli į priekį ir tikrai neįsivaizduoju savęs po penkių ar dešimt metų. Esu pasimokiusi, kad gyvenime nieko nesuplanuosi. Nebent keletą metų į priekį.

Jei patektum į Londono olimpines žaidynes, tai būtų paskutinė tavo karjeros stotelė?

Taip. Negaliu sakyti, kad ruošiuosi patekti į Londono olimpines žaidynes, tiesiog bandysiu tai padaryti. Jei papulsiu – bus labai gerai, jei ne – tai ne. Kaip sakoma, darai, ką gali ir tikiesi geriausio, bet visada ruošiesi blogiausiam. Jei nepapulsiu į Londoną, 2012 m. pasaulio čempionatas, vyksiantis Braitone, Anglijoje, likus keliems mėnesiams iki olimpiados – man bus paskutinis, jei papulsiu – paskutinė bus olimpiada Londone.