Šeima žengia vienu ritmu

17-metei šuolininkei į aukštį Urtei Baikštytei šie besibaigiantys metai buvo sėkmingi: Europos jaunių čempionate ji iškovojo sidabro medalį (179 cm) ir šis trofėjus tapo pagrindiniu kaltininku, kad jaunoji šiaulietė Lietuvos lengvosios atletikos federacijos rinkimuose nugalėtų „Kylančios žvaigždės“ nominacijoje. „Nesijaučiu išskirtinė, bet smagu“, – šypsosi Urtė ir teigia, kad toks įvertinimas – dar vienas postūmis nesustoti ir eiti į priekį. Kita vertus, pirmieji šlovės spinduliai jaunajai lengvaatletei galvos neapsuko. „Šis įvertinimas iš tikrųjų dar nieko nereiškia. Reikia kažkada tapti geriausia ir tarp suaugusiųjų. Toks tikslas“, – sako rimtai šuolių į aukštį sektoriuje dirbti nusiteikusi U. Baikštytė.

Tarp „Kylančios žvaigždės“ nominantų buvo ir Urtės brolis – 18 metų Juozas Baikštys. Jis, kaip ir sesuo, bando įveikti vis aukščiau kylančią kartelę. 2016 m. lengvaatletis iš Šiaulių pasiekė Lietuvos 17-mečių rekordą (215 cm) ir pakartojo 18-mečių rekordą (217 cm). Tačiau trauma sutrukdė įvykdyti pasaulio jaunimo čempionato normatyvą, tad jis neturėjo galimybės šiemet parodyti, ką sugeba, varžydamasis su pajėgiausiais savo bendraamžiais iš viso pasaulio. „Nebuvau išvažiavęs nei į Europos, nei į pasaulio čempionatą, tad net truputį nustebau, patekęs tarp penkių sportininkų („Kylančios žvaigždės“ nominantų – aut. past.). Pats suprantu, kokios galimybės buvo, ir ką parodžiau“, – nesijaučia sesers šešėlyje likęs vyresnysis brolis.

Nuo mažumės drauge treniruotes pas savo mamą Juzefą Baikštienę lankantys brolis ir sesuo šypsosi – tarpusavyje jie tikrai nekonkuruoja. Atvirkščiai – visada vienas kitam padeda tiek mokydamiesi – jie mokose toje pačioje Juliaus Janonio gimnazijos 12-oje klasėje, tiek šuolių į aukštį sektoriuje. „Palaikome vienas kitą. Jeigu matau, kad ji kažką blogai daro, pasakau, jeigu ji mato – ji man padeda“, – pasakoja J. Baikštys. „Gali atrodyti, kad nusibostame vienas kitam, bet, manau, kad taip gerai. Tiek klasėje galime vienas kitam padėti, tiek sportuodami, tai labai smagu. Ir į varžybas kartu važiuojame. Kadangi mama trenerė, beveik visa šeima keliaujame. Linkime vienas kitam tik gero“, – broliui antrina sesuo.

Ar gerai, kai mama – ne tik mama, bet ir trenerė? Abu šypsosi: nelabai įsivaizduoja, kad gali būti kitaip. „Džiaugiuosi, kad mama trenerė, nes ji mane geriausiai pažįsta. Ji mane mato ir namuose, ir treniruotėse, žino, kas man geriau“, – įsitikinusi mergina. „Būna truputį ir sunku, nes ant trenerės negalėtum taip supykti. Būna, pasiginčiji, principus pradedi savo rodyti arba ji savo. Kartais sunkoka“, – ne tik pliusų, bet ir minusų įžvelgia vaikinas.

Kad vaikai šiandien neįsivaizduoja savo gyvenimo be lengvosios atletikos, „kalta“ būtent mama J. Baikštienė. Ji į treniruotes vaikus vesdavosi nuo mažumės. „Kad auklės nereikėtų samdyti, ten pabūdavome, o vėliau ir sportuoti pradėjome“, – savo kelią į lengvąją atletiką prisimena Juozas. Lygiai toks pat buvo ir sesers kelias. Urtė juokiasi, kad manieže ir vaikščioti išmoko. Maniežas Baikščiams tapo antraisiais namais ir abu vaikai už tai dėkingi savo mamai. „Šuolis į aukštį nuo vaikystės – net ne pomėgis, tai svarbiau už viską. Nėra nieko svarbesnio. Pagalvojau, kaip kiti nesportuoja, nieko nelanko, vien tik mokosi. Net neįsivaizduoju, kaip taip galima. Aš einu į mokyklą, grįžtu – iškart į treniruotę. Dauguma minčių būna vien apie sportą“, – pasakoja Juozas. 

Būtent tai, kad lengvąja atletika jiedu gyvena nuo mažumės, abiejų jaunuolių nuomone, ir leido jiems šiandien tapti savo amžiaus grupių lyderiais šuolių į aukštį sektoriuje Lietuvoje. „Gal reikia dėkoti mamai, kad nuo pat mažens vedėsi į maniežą, gal anksčiau nei visi pradėjome sportuoti. Mama – buvusi sportininkė, gal ir genus paveldėjome. Mes tiesiog gyvename tuo, ką darome. Aišku, daug ir darbo įdėta, daug paaukota“, – sako Urtė. „Gal talentas kažkiek padeda, bet mes nuo mažens sportuojame, tikime tuo, trokštame. Mūsų niekas neverčia. Patys einame, sportuojame, papildomai dirbame, nepasiduodame, – seseriai pritaria brolis. – Nenorime likti antri ar treti – mums reikia pirmos vietos. Kuo geresnio rezultato.“ 

Užsispyrimas ir atkaklumas – charakterio bruožai, itin reikalingi norint siekti pergalių. Paklausta, kokia brolio charakterio savybė ją labiausiai žavi, trumpai susimąsčiusi Urtė sako, kad užsispyrimas. „Jį kamuoja traumos, bet jo didelė valia – ką užsibrėžia, to ir siekia. To gal negalėčiau pasakyti apie save. Jis labiau užsispyręs.“ Bet brolis apie sesę mano lygiai tą patį: „Ji užsispyrusi, nenori pasiduoti. Jeigu kažko siekia, siekia iki galo. Maksimalistė.“ 

Savo užsispyrimą ir tvirtą charakterį J. Baikštys turėjo įrodyti jau ne kartą. Nelengvas išbandymas teko vaikinui, kai trejus metus dėl nugaros traumos negalėjo treniruotis visa jėga ir dalyvauti varžybose. „Tuos trejus metus kiekvieną dieną ėjau į treniruotę ir galvojau – gal po jos pagerės, gal po savaitės. Galvoji, kad praeis kada nors ir tai praeina“, – treji metai be varžybų, bet ne be treniruočių – vaikinas darė specialius pratimus stiprindamas nugarą. 

Lengvoji atletika – pirmoji ir vienintelė jaunuolių meilė. Nesugundė Juozo, šiandien išstypusio iki 202 cm ūgio, ir krepšinio trenerių vilionės. „Gal kartą buvau pagalvojęs apie tokią galimybę, bet labai gerai lengvojoje atletikoje sekėsi. Tai kam eiti kitur, jeigu čia gerai?“ – įsitikinęs vaikinas. Beje, Urtė iš merginų taip pat išsiskiria ūgiu – 181 cm. Bet komplekso dėl ūgio ji neturi. Šypteli: nesupyktų, jeigu ir dar kelis centimetrus pasistiebtų, nes ūgis šokant į aukštį – didelis pranašumas.

Šiais mokslo metais brolis ir sesuo laikys abitūros egzaminus. Tačiau tai ne priežastis sumažinti sporto tempą. Pirmoje vietoje abiem – sportas. Jaunuoliai dar nėra apsisprendę, kuria linkme savo gyvenimą pakreips palikę mokyklinį suolą. Juozą traukia specialybės, susijusios su sportu, – galbūt fizinio rengimo, lengvosios atletikos trenerio ar kineziterapeuto. Urtė šypsosi, kad, nors laiko jau mažai, jis vis dar dvejoja: „Mokomės mes pagal biomedicinos profilį, bet nesu įsitikinusi, kad mane traukia specialybės su medicina. Kiti bendraklasiai apsisprendę, o mes sportuojame, mums svarbiausia rezultatas ir apie specialybę nelabai yra laiko galvoti.“

Užtat ji su broliu tiksliai žino, ko laukia iš naujo lengvosios atletikos sezono. Urtė pereis į kitą amžiaus grupę. „Perėjimas į kitą amžiaus grupę kartais būna sunkus, nes vieni metai daug reiškia“, – dėsto mergina.

Naujo sezono tikslas – dalyvauti Europos čempionate ir jame užimti kuo geresnę vietą, pagerinti asmeninį rekordą. Juozas taip pat viliasi, kad jam pavyks patekti į Europos čempionatą, kur sieks kuo geriau pasirodyti. 

Žvelgdami toli į ateitį brolis ir sesuo nedvejoja – vieną dieną jie viliasi vilkėsią olimpiečių aprangas.